"PADOVANOTAS STEBUKLAS" |BAIGTA

III.

  Prabudau nuo tylaus kikenimo kambaryje. Lėtai pramerkiau akis ir mane supykino nuo pamatyto vaizdo: Samuelio rankos buvo po mano sesers maikute, o jis dantimis kandžiojo jos ausies lazgelį.
  - Velniai jus griebtų! Galėtumėte šituo dalyku užsiimti, kai manęs nėra kambaryje. Šlykštu!- pasibaisėjusi pažvelgiau į Samuelį, o tada į savo seserį.
  - Bete...- Emė bandė mane sustabdyti, tačiau aš uždariau duris prieš jos veidą. Man pakanka ir to, kad gyvenu kartu su savo buvusiu vaikinu, negana to, kažkoks iškrypėlis mane šantažuoja, bando pasinaudoti Emė, o ji jam leidžia su ja daryti, ką tik nori. Ir būtinai turėjo grabaliotis prieš mano akis! Prisiminus tą vaizdą, man kyla pasibjaurėjimas savo seserimi. Kaip ji galėjo šitaip leisti?
   Staiga pajutau kažkieno ranką ant savo peties. Pakėlusi akis, išvydau Endrių.
  - Atleisk,- jis greitai patraukė ranką,- aš tik mačiau, jog esi susirūpinusi, tad pagalvojau, kad moralinis palaikymas sumažins tavo rūpesčius.
  - Ačiū,- tyliai ištariau. Vaikinas nustebo. Suvokusi, ką pasakiau, šiek tiek pasimečiau, tačiau Endrius greitai mane įsitraukė į savo glėbį. Pasijutau tarsi mane gintų visas pasaulis, mane užplūdo gailestis, jog palikau Endrių, nors jaučiau ir vis dar jaučiu  jam šiltus jausmus.
  - Bete, tu man visada patikai ir vis dar patinki. Aš tavęs taip lengvai nepaleisiu,- tuomet jis šiek tiek atsitraukė, suėmė mano veidą ir švelniai savosiomis lūpomis prigludo prie manųjų.
  Atšokau nuo Endriaus išgirdusi durų trenksmą. Pažvelgę į triukšmo sukėlėją, pamatėme Samuelį.
  - Skersvėjis,- piktu balso tonu ištarė vaikinas ir lyg niekur nieko iš šaldytuvo išsitraukė energetinio skardinę.
  - Pasikalbėsime vėliau,- sušnibždėjau Endriui, o tada paspaudžiau jo ranką, kurią laikiau savojoje.
  - Žinoma,- jo veidą papuošė nuoširdi šypsena ir netikėtas mirktelėjimas privertė mane nusijuokti.
   Juokas. Mano juokas. Taip seniai girdėtas mano nuoširdus juokas staiga grąžino visus gerus prisiminimus. Panorau dar kartą atsidurti Endriaus glėbyje, jį bučiuoti, liesti ir žinoti, jog jis priklauso man.
  Ruošiausi eiti į savo bei Emės kambarį, tačiau, pajutusi rankas ant savo burnos ir liemens, supratau, kad kambarį teks aplankyti vėliau. Buvau įnešta į tualetą. Stebėjau kaip Samuelis užrakina duris, o tuomet jo žvilgsnis susitiko su manuoju.
  - Ko nori?- apsimestinai draugiškai paklausiau.
  - Kaip tu drįsti šitaip elgtis,- jis suspaudė mano ranką ir aš vos neaiktelėjau, bet jis mane užtildė bučiniu. Bučinys buvo reiklus, norėjosi vis daugiau ir daugiau, tačiau, supratusi prie ko bus prieita, atstūmiau vaikiną.
  - Endrius geriau bučiuojasi?- šiurkštus Samuelio tonas mane baugino.
  - Aš nesuprantu, kodėl tu pristojai prie manęs. Juk turi Emę, ji tau leidžia daryti, ką tik nori, tai ko, velniai griebtų, nori nuo manęs?- šiek tiek pakėliau balso toną, bet, jam mane prirėmus prie sienos, aš nutilau.
  - Nes aš noriu tavęs,- vaikino lūpos įsisiurbė į manąsias. Aš atsakiau į jo bučinius, o kai jis atsitraukė, aš pati jį prisitraukiau. Jo rankoms palindus po mano palaidine, panardinau savo rankas jo šviesiai dažytuose plaukuose.
  - Tu mano ir atmink tai. Nepakęsiu, jeigu tave lies kitas vaikinas,- pasakęs šiuos žodžius, jis paliko mane vieną.
  Jis nori manęs. Pasinaudosiu šiuo dalyku. Vaikinas, turbūt, pamiršo, jog mes vienas kitam paskelbėme karą. Bus linksma stebėti jo pralaimėjimą. Pažvelgiau į veidrodį, kuriame išvydau savo atvaizdą: tamsiose akyse liepsnojo keršto ugnelės, o lūpose žaidė draugiška šypsena. Štai kaip atrodo veidmainis žmogus. Pagaliau nusprendžiau parodyti savo švelniąją pusę. Samuelis nori manęs savo lovoje, tačiau mano tikslas ne toks - aš noriu, jog šis vaikinas mane įsimylėtų, eitų dėl manęs iš proto, o aš jį atstumčiau, palikčiau su sudaužyta širdimi. Galbūt, tuomet pasimokytų, kad mano mažąja sesute negalima naudotis,  niekas negali žaisti jos jausmais.
  Dar kartą pažvelgiau į savo atvaizdą, perbraukiau ranka plaukus ir, nutaisiusi žavingą šypseną, išėjau iš vonios kambario. Laikas pradėti žaidimą.
  Atėjusi į svetainę, ant sofos išvydau sėdintį Endrių ir Samuelį, o virtuvėje Emė pjaustė vaisius. Priėjau prie baro stalelio, nutaisiau meilią veido išraišką ir, Emei pažvelgus į mane, keliskart sumirksėjau. Jos juokas užpildė visus namus. Mergina įdėjo obuolio skiltelę į mano burną, o aš pakštelėjau jai į skruostą atsidėkodama.
  Priėjusi prie sofos, norėjau lenktis, jog nuo stalo galėčiau pasiimti pultą, tačiau jį paėmė kažkuris iš vaikinų. Kai pakėliau akis norėdama sužinoti, kurio tai darbas, mane pasitiko svaiginanti Endriaus šypsena. Mano veide taip pat atsirado vaikiška šypsenėlė. Endrius nepaleido manojo žvilgsnio, tad aš pasinaudojau šia proga ir čiupau iš jo rankų televizoriaus pultelį. Deja, jo reakcija buvo neįtikėtinai gera, tad, man nespėjus atsitraukti, vaikinas savo ranka sugriebė mano liemenį, taip priversdamas mane atsidurti ant jo kelių.
  - Prašau, tik nieko nesulaužykit,- į svetainę kikendama įėjo Emė.
  - Būtinai,- pajutau, kaip mano veidą išmušė raudonis.
  Greitai atsitraukiau nuo Endriaus kelių ir atsisėdau tarp jo ir Samuelio. Jaučiau nuo Samuelio dvelkiantį įniršį, kas privertė mane dar labiau šypsotis. Samuelio pavydas mane tik dar labiau skatina elgtis priešingai. Tiesa, gal ir elgiuosi neteisingai, tačiau jis pats visą šią painiavą pradėjo. Jam nereikėjo žaisti Emės jausmais, negana to, jis ir toliau ja naudojasi, tad aš nesiruošiu taip lengvai atiduoti savo mažosios sesutės. Tai tik pradžia.