"PADOVANOTAS STEBUKLAS" |BAIGTA

XII.

  Stebėdama Kauno naktinį judesį, į plaučius traukiau nuodingus cigaretės dūmus. Už tuos pinigus, gautus iš Lorenzo, išsinuomavau gana pigų, nedidelį butą. Pliusas tas, kad nors jis ir paprastas, bet vaizdas nerealus. Būtent šiuo metu sėdžiu ant palangės prie atviro lango, žvelgiu į važiuojančius automobilius, gatves, paskendusias parduotuvių bei žibintų šviesose. 
  Netikėtai suskambo mano telefonas. Atsitraukiau nuo lango ir, pasiekusi stalą, į rankas paėmiau savo išmanųjį. Skambino viršininkas.
  - Klausau,- nuskambėjo dalykiškas mano balso tonas.
  - Lilija, mums reikėtų tavo pagalbos. Marija, nešdama dėžes, susilaužė ranką, tad dabar ji negalės priimti jaunavedžių poros. Jeigu gali, būk šiandien prieš dvyliktą viešbutyje.
  - Vincai,- suirzusi nutraukiau savo viršininko kalbą,- man laisvadienis.
  - Sumokėsiu dvigubai,- atsiduso vyriškis.
  Minutei stojo tyla. Aš mąsčiau apie jo pasiūlymą. Dar turiu likusių pinigų, tačiau turiu galvoti ir apie ateitį. Nors mano ir Vinco santykiai geri, bet jis mano viršininkas, todėl bet kada gali mane išmesti iš darbo.
  - Gerai, būsiu vienuoliktą.
  - Puiku.
  Vyriškis padėjo ragelį. Susinervinusi pažvelgiau į laikrodį, kuris rodė dešimtą valandą. Nesiskubindama nupėdinau iki drabužių spintos. Joje susiradau juodas timpas ir baltą megztinį. Apsirengusi kelis kartus perbraukiau šukomis per tamsius plaukus.
  Kai laikrodis rodė 22:40, nusprendžiau keliauti į savo darbovietę. Kelias nuo mano namų iki viešbučio, kuriame dirbu, trunka vos dešimt minučių, tad galėsiu pasimėgauti naktiniu balandžio pabaigos oru.
  Viešbutyje įsidarbinau po dviejų savaičių, kai grįžau į Lietuvą. Internete skaitydama darbo skelbimus, pamačiau, jog ieškoma kambarinė netoli mano gyvenamosios vietos. Nedvejodama sekančią dieną nuėjau iki viešbučio. Pamenu, kaip jaudinausi per pokalbį su viršininku, bet Vinco paprastumas ir nuoširdumas mane nuramino. Su juo lengva bendrauti, tačiau, kai kalba pasisuka apie darbą, jis tampa rimtas, netgi griežtas. O ta Marija, apie kurią užsiminė vyriškis pokalbio metu - tai moteris, su kuria dažniausiai aš dirbu. Šįvakar ji turėjo priimti kažkokią jaunavedžių porą, bet, kaip supratau, jos darbą teks atlikti man.
  Darbo vietoje buvau 22:56, todėl turėjau laukti, kol pasirodys Vincas. Šis viršininkas nepasižymi punktualumu ar ankstumu, priešingai, jis labiau linkęs vėluoti.
  Praslinkus dešimčiai minučių, suirzusi pradėjau mindžikuoti vietoje.
  - Kad kada nors aš daugiau sutikčiau aukoti savo laisvadienį,- sumurmėjau.
  - Nagi, nagi, nurimk Lilija. Viskas valdoma,- nusijuokė pasirodęs Vincas.
  - Aha, kurgi ne.
  - Žodžiu, klausyk. Jaunavedžių pora atvyks už trisdešimties minučių, tad būk pasiruošusi bet kurią minutę juos priimti. Jų kambario numeris 1078. Elkis mandagiai ir nutaisyk malonią veido išraišką.
  - Supratau,- pasakiau ir nuėjau persirengti į darbuotojos aprangą.
  Tiesą sakant, aš tik kambarinė, tai kodėl turiu priiminėti svečius? Turbūt dėlto, kad dauguma darbuotojų atostogauja. Prieš dvi dienas vyko darbuotojų vakarėlis, kuriame dalyvavo ir Vincas. Viršininkas greitai nusigėrė, tuomet nusprendė visiems duoti savaitę poilsio. Nuskilo tiems, kurie dalyvavo tame vakarėlyje. Aš buvau tokia nusikalusi, jog norėjau kuo greičiau grįžti namo, tad į vakarėlį nėjau. Štai visos pasekmės - dabar turiu dirbti už du, gal net už tris žmones. Staiga prie manęs priėjo Asuka, mano bendradarbė.
  - Labas,- merginai kalbant, aiškiai girdėjosi japoniškas akcentas. Iš tiesų, pirmą kartą buvo keista, tačiau dabar jau pripratau prie tokios jos kalbos.
  - Sveika,- nusišypsojau.
  - Vincas atėmė laisvadienį?- draugiškai pasiteiravo mergina.
  - Mh. Ir dar turiu priimti jaunavedžių porą. Tarsi mano darbas būtų priiminėti svečius,- Asuka nusijuokė iš mano pasipiktinimo.
  - Juk žinai viso to priežastį,- mirktelėjo japonė.
  - Taip, taip,- pažvelgiau į savo atvaizdą veidrodyje,- gerai, iki, Asuka, turiu imtis darbo.
  - Sėkmės,- prieš paliekant persirengimo kambarį, spėjau išgirsti merginos palinkėjimą. Mintyse padėkojau jai ir patraukiau į registratūrą.
  Persimečiau keliais žodžiais su ten dirbusiu vyru, o tada išgirdau labai pažįstamus balsus. Nereikėjo net atsisukti, kad suprasčiau, kas ten tokie. Troškau pradingti į prarają, jog nereikėtų žvelgti į jų akis. Stovėjau sustingusi ir bijojau atsigręžti.
  - Ei, tavo svečiai jau atvyko,- mano ausis pasiekė Adolfo balsas. Nuryjau seiles ir lėtai atsisukau į žmones, stovėjusius už manęs.