"PADOVANOTAS STEBUKLAS" |BAIGTA

V.

  Deja, neturėjau iš ko rinktis. Sutikau su Samuelio pasiūlymu. Padarysiu viską, jog Emė būtų laiminga.
  Automobiliui sustojus, apsižvalgiau, kur vaikinas mane atvežė. Prieš akis iškart pastebėjau nedidelį, vieno aukšto, modernaus dizaino namą, kurį supo miškas. Įkvėpusi gaivaus oro, žengiau paskui šviesiaplaukį į namo vidų. Viduje mane apgaubė jauki šiluma, pasijutau tarsi būčiau namuose.
  Virtuvė nuo svetainės, kaip ir mano namuose, nebuvo atskirta, tad žmogus, su kuriuo sudariau sutartį, šiuo metu stebėjo, kaip aš apžiūriu svetainėje esančius paveikslus. Išvydusi duris, atidariau jas ir mane pasitiko didžiulė lova, virš jos pakabintos kelios nuotraukos. Priėjau arčiau, kad galėčiau į jas geriau įsižiūrėti. Nuotraukoje šypsojosi jauna azijiečių pora, o jų mažylis pūtė į juos burbulus. Nejučia nusišypsojau.
  - Džiaugiuosi, kad nieko neklausinėji,- sau už nugaros išgirdau vaikino, kuris ką tik nuotraukoje atrodė toks mielas, balsą.
  - Neturiu su tavimi apie ką kalbėti,- paprastai tariau bei toliau dairiausi po kambarį.
  - Šis namas dabar mūsų vieta, kurioje mudu kartu praleisime daug laiko,- sutrikusi atsisukau į vaikiną.
  - Juk aš susi...- vaikinas mane nutraukė.
  - Kol tu paklusi man, tol aš nepaliksiu tavo sesers. Nesvarbu, ar ji jau bus pagimdžiusi, ar ne.
  - Ketini ją išdavinėti?- piktai paklausiau.
  - Haha! Jeigu tu man pabosi, susirasiu kitą. Manęs tavo sesuo nedomina. Taip, kartais gal ir praleisiu kelias šelmiškas naktis su ja, bet ne daugiau.
  Stipriai sukandau dantis, jog netrenkčiau tam idiotui. Aš vis dar pamenu savo keršto planą, tad privalau jį priversti mane pamilti. Tokie mergišiai turi kada nors pasimokyti.
  - Nuo dabar prasideda tavo kančios,- šviesiaplaukis nusijuokė. Stėbėjau, kaip jis lėtais žingsniais eina link manęs. Nesitraukiau, vis tiek žinojau, jog niekur nepabėgsiu.
  Jis su šelmiška šysenėle pažvelgė į mane:
  - Pats laikas išbandyti, ką tu sugebi lovoje,- šiek tiek išsigandau, tačiau to neparodžiau.
  Vaikinas staigiu judesiu mane prisitraukė prie savęs, o tada šiurkščiai įsisiurbė į lūpas. Kol pasiėkėme lovą, abu buvome likę nuogi. Toliau viskas klostėsi taip, kaip norėjo jis. Man neliko nieko kito, tik atsiduoti jam.
  Ryte pabudau viena. Apžvelgusi kambarį, supratau, kad Samuelis jo netvarkė. Šlykštynė. Pasinaudojo ir paliko viską tvarkyti man. Jaučiu vis labiau kylančią neapykantą.
  Apsirengusi nepuoliau tvarkyti kambario, tačiau išėjau į lauką įkvėpti gryno oro, bent trumpam atpalaiduoti savo mintis. Mane pasitiko ankstyvo pavasario garsai, bet oras priminė, jog žiema dar nepasitraukė. Pakėliau galvą į dangų, lėtai užmerkiau akis leisdama saulės spinduliams žaisti mano veide. Meldžiau Dievo, kad Emė būtų saugi, pajustų laimę ir suprastų, jog be šio vaikino jai bus geriau.
  Atmerkusi akis, suvokiau turinti eiti namo. Nenoriai pasitraukiau iš vietos, kurioje stovėjau ir įėjau į šiluma dvelkiančius namus. Nesistengiau nieko gaminti, nes kulinarija nebuvo mano sritis, todėl iškart patraukiau tvarkyti miegamojo.  Ilgai netrukau, kol sutvarkiau. Atsiguliau į lovą ir laukiau grįžtančio Samuelio. Galbūt aš jo ir nekenčiu, bet bent jau nesijaučiu tokia vieniša jam esant netoliese.
  Net nepajutau, kaip užmigau. Prabudau nuo švelnaus purtymo. Nustebau, kai atsimerkusi pamačiau ne šviesius, bet rožinius vaikino plaukus.
  - Patinka?- Samuelio veide atsirado žaisminga šypsenėlė. Netrukus manajam taip pat pasirodė plati šypsena ir aš palinkčiojau galva sutikdama su jo klausimu. Jis nusijuokė ir aš tikiu, jog tas juokas buvo nuoširdus. Šiandien jis keistai geros nuotaikos.
  - Tau rožinė spalva labai tinka,- pajutau, kaip pradeda kaisti mano skruostai, tad nusisukau nuo vaikino.
  - Kažkas drovisi sakyti man komplimentus,- Samuelis švelniai mane apkabino, tuomet atsuko į save. Mūsų žvilgsniams susitikus, jis lėtai perbraukė nykščiu per mano skruostą,- Tu labai graži.
  Nesitikėjau tokių vaikino žodžių, todėl nežinojau, kaip turėčiau elgtis. Nejaukiai pasimuisčiusi, tyliai ištariau "ačiū", o jis pakštelėjo man į kaktą. Nesuprantu, kas šiandien jam yra, tačiau toks Samuelis man labai patinka. Jeigu vaikinas ir toliau taip elgsis, tuomet ne jis liks įskaudintas, bet aš. Nuoširdžiai viliuosi, kad šis vyrukas pirmas mane pamils ir man neteks pajusti nelaimingos meilės kančių. Staiga mano skrandis išleido keistus garsus, tad aš greitai paslėpiau savo veidą atsiremdama į vaikino krūtinę. Išgirdau vaikino juoką, todėl dar labiau nuleidau galvą.
  - Mažute, taip galėčiau sėdėti ir visą dieną,- jis švelniai paglostė mano plaukus,- bet dabar einam į virtuvę pavalgyti.
  Susikibę rankomis, kartu atėjome iki virtuvės ir pasidarėme arbatos bei sumuštinių. Pasirodo, Samuelis taip pat nėra gaminimo meistras. Rytas praėjo nuostabiai, deja, jį sugadino telefono skambutis. Nežinau, kas skambino Samueliui, tačiau po pokalbio jis atrodė labai įsiutęs, netaręs man nė žodžio, kažkur išvažiavo. Namuose likau ir vėl viena.
  Lauke sutemo, o jis vis nesirodė. Po Semo išvažiavimo aš žiūrėjau televizorių, miegojau, išsimaudžiau, vėl nuobodžiavau prie televizoriaus. Jaučiausi tokia pavargusi, nors, iš tiesų, mane nuvargino nuobodulys. Bijau išeiti, nes nežinau, kas slepiasi šiame miške, be to, nė neįsivaizduoju, kokio jis dydžio. Taip pat nežinau, kas būtų, jeigu aš pasiklysčiau, o Samuelis pagalvotų, jog pabėgau. Esu beveik užtikrinta, kad jis nuvažiuotų pas Emę ir jai pasakytų: "Aš nenoriu vaiko". Taigi, vėl nebeturėjau pasirinkimo.
   Staiga mane iš minčių ištraukė netikėtai išsijungęs televizorius. Greitai atsistojau, nuėjau įjungti šviesą, tačiau, mano nelaimei, ji neįsijungė. Prisipažinsiu, aš bijau tamsos, o ypač audrų. Po elektros dingimo nujaučiau artėjančią audrą. Norėjau nueiti į miegamąjį, šiltai įsivynioti į antklodę, nes tai mane bent truputį nuramintų. Deja, neturėjau jėgų net pajudėti, todėl sėdėjau ant sofos ir dainavau įvairiausias dainas, jog nesijausčiau tokia vieniša.
  Netrukus sugriaudėjo, o dar po kelių minučių pradėjo lyti lietus.