"PADOVANOTAS STEBUKLAS" |BAIGTA

XI.

   - Verčiau paklausk tėvo, bet nesinaudok mano jaunėlio brolio naivumu,- griežtas ir aštrus tamsiaplaukio balsas privertė tiek mane, tiek jaunuolį, buvusį šalia manęs, krūptelėti.
  - Ella ... Acabamos de hablar*,- ištarė jaunesnysis Antonijaus sūnus.
  - No me importa. No quiero comunicarme con ella.*
Žiūrėjau į šiuos du vaikinus net nenutuokdama apie ką jiedu kalbasi. Pokalbiui šiek tiek užsitęsus, pasijaučiau nepatogiai, tad atsikrenkčšiau atkreipdama abiejų sūnų dėmesį.
  - Bus geriausia, jeigu aš jau eisiu,- norėjau ramiai išeiti, tačiau vyresnysis vaikas sučiupo mano riešą ir prisitraukė prie savęs. Neliko kitos išeities, kaip tik pažvelgti į tas tamsias bauginančias akis.
  - Mudu turime aptarti vieną bendrą dalyką. Nuryjau burnoje susikaupusias seiles ir laukiau, kol vaikinas prabils.
- Noriu, jog nepasirašytum vedybų sutarties,- vos tik pasišalinus jaunėliui broliui, ištarė šis, baimę keliantis, žmogus.
  - Negaliu šitaip pasielgti su Antonijumi, kai jis man tiek daug padarė,- drąsiai žvelgiau į tamsiaplaukio akis.
  - Jeigu pasirašysi, žinok, kad laimės tikrai neatrasi,- vaikino veidą iškreipė šėtoniška šypsena.
  - Lorenzo, pakaks!- už savo nugaros išgirdau Antonijaus balsą. Vos išvydus jį, sugrįžo visas įsiutis.
  - O, tėve, gerai, kad pasirodei. Taigi tavo jaunoji lovos draugė nė nesuvokė, kaip gerai tu kalbi lietuviškai,- sarkastiški jaunuolio žodžiai aptemdė Tonio veidą.
  - Betane, aš... Atleisk man,- išlemeno vyriškis žvelgdamas tiesiai man į akis.
  - Atleisti?! Aš visą laiką su tavimi buvau atvira, o tu man melavai! Negana to, nusprendei mano asmeninį gyvenimą. Ne, man jau gana visko. Esu dėkinga už tai, jog padėjai man, kai buvo sunku, tačiau daugiau nenoriu nei tavęs, nei tavo vaikų matyti savo akyse,- karštos ašaros pradėjo ristis mano skruostais.
  - Betane...
  - Viskas, ko tavęs galiu paprašyti, tai tik paskolink pinigų nusipirkti lėktuvo bilietui atgal į Lietuvą. Kai tik užsidirbsiu, prižadu, grąžinsiu.
  Antonijaus skruostais riedėjo ašaros, kurios kėlė manyje gailestį, tačiau negalėjau tam pasiduoti. Už manęs stovėjęs vaikinas išsitraukė piniginę ir įteikė pluoštą grynųjų.
  - Užteks ne tik bilietui, bet ir naujai pradžiai. Eik iki automobilio, kol nueisi aš paskambinsiu vairuotojui, jog tave nuvežtų į oro uostą.
  - Ačiū,- paėmusi pinigus, padėkojau. Dar kartą nužvelgiau Antonijų, kuris stovėjo panarinęs galvą. Norėjau prieiti ir apkabinti jį, tačiau tai nė vienam neišeitų į naudą, tad tiesiog praėjau pro šalį net nežvilgtelėjusi į vyriškio pusę.

  Įsėdus į automobilį, iš mano akių pabiro ašaros. Verkiau ne dėlto, kad man melavo ar manimi pasinaudojo - verkiau, nes supratau, jog šiame pasaulyje neturiu nė vieno žmogaus, kuriuo galėčiau pasitikėti. Kai grįšiu į Lietuvą pradėsiu kitokį gyvenimą, pamiršiu praeitį ir atversiu naują lapą. Bet ar pavyks viską pamiršti? Ar pavyks atsistoti ant kojų, kai per tokį trumpą laiką tiek daug patyriau? Galvoje vis nenustojo suktis įvairūs klausimai. Turiu būti stipri, įveikti visus sunkumus, negaliu sustoti ir pasiduoti - privalau kovoti. Kovoti ne dėl keršto, bet dėl savo laimės.
  Prieš išlipdama iš automobilio, nusivaliau ašaras, giliai įkvėpiau ir kupina pasitikėjimo žengiau į oro uostą.
  Lėktuve bandžiau užmigti, tačiau besisukančios mintys neleido to padaryti. Po maždaug keturių mėnesių prisiminiau Samuelį ir šiltus jausmus jam. Nejaugi tie jausmai niekur nedingo? Staiga mintyse suspindėjo prisiminimai su Eme. Visos pastangos dėl jos laimės, mūsų ryšio - viskas žlugo. Net nesitikėjau, kad ji gali būti tokia beširdė, veidmainė moteris. Kodėl aš nepastebėjau, kaip kai ji užaugo, pasikeitė? Kada įvyko visi šie pokyčiai?
  Ramybės nedavė kūdikėlis sesers viduje... Jau turėtų būti nemenkas Emės pilvukas. Norėčiau ją aplankyti, tačiau, prisiminus mūsų paskutinį susitikimą, dingsta visi norai. Bus geriausiai, jeigu aš pamiršiu ją ir visus kitus. Kaip ir sakiau, turiu nustoti dairytis į praeitį, sukurti naują gyvenimą. Derėtų pasikeisti savo išvaizdą bei vardą.
  Su šiomis mintimis net nepastebėjau, kaip lėktuvas nusileido Vilniaus oro uoste. Pasiilgau šios šalies kvapo, gamtos, vaizdų, šeimos...

*Ji... Mes tik kalbėjomės.
*Man nerūpi. Nenoriu, kad bendrautum su ja.