"PADOVANOTAS STEBUKLAS" |BAIGTA

VII.

  Mūsų bučiniai ir aistringos glamonės buvo nutrauktos, kai išgirdome stiprų beldimą į duris. Atšokau nuo vaikino bei klausiamu žvilgsniu pažvelgiau į jį.
  - Atvažiavo Nikolas. Turiu su juo sutvarkyti kelis reikalus, o tuomet galėsime važiuoti prie jūros,- mano nustebimui, vaikinas, priėjęs prie manęs, švelniai pakštelėjo į kaktą.
    Jam palikus šią patalpą, suvokiau, jog turiu ruoštis. Tiesą sakant, išsirinkau gana paprastus drabužius, su kuriais jausčiausi patogiai. Norėjau pasidažyti blakstienas, deja, mano planai buvo nutraukti į kambarį sugrįžus Samueliui.
  - Tau nebūtina dažytis. Man labiau patinka natūralios merginos,- azijietis mirktelėjo. Niekaip negalėjau atitraukti savo žvilgsnio nuo jo. Vaikinas tai suprato ir kambaryje pasklido jo nuoširdus juokas.
  -  Aš žinojau, kad esu nuostabus, bet tau nebūtina į mane taip spoksoti. Aš visas tavo,- aš susiraukiau. Samuelio žodžiai privertė mane prisiminti, kad jis nėra geras vaikinas.
  Žinoma, Semas pastebėjo mano būsenos pasikeitimą, tačiau nieko nedarė. Jis tik pasakė, jog paskubėčiau. Neprieštaravau. Tiksliau, neištariau nė vieno žodelio po jo žodžių, kurie mane be galo sunervino.
  Automobilyje grojo iš radijo sklindanti muzika, tačiau ji neužgožė tvyrančios įtampos. Staiga Samuelis sustabdė mašiną. Buvau priversta pažiūrėti jam į akis.
  - Žinau, kad pyksti. Aš tik pajuokavau, tau nebūtina visko priimti taip rimtai,- pažvelgiau į vaikino akis, bet jose nemačiau nė trupučio apgailestavimo. Žinoma, turiu labiau pasistengti, jog sugebėčiau jį pakeisti, o tuomet pasinaudočiau jo pažeidžiamumu ir įskaudinčiau. Tiesą sakant, aš ant Samuelio nepykstu, žinau, koks šio vaikino tikrasis veidas, bet privalau apsimesti sunkiai prieinama.
  - Gerai,- tik tiek teatsakiau į jo tariamą "atsiprašymą". Išgirdau gilų Semo atodūsį, kas mano veide sukėlė mažą šypsnį. Esu tikra, kad vaikinas šiandien manęs atsiprašys tinkamai.
  Likusią kelionės dalį rožinių plaukų savininkas daugiau nieko nesakė, tik susikaupęs žiūrėjo į kelią. Pasiekus tikslą, išlipau iš automobilio ir mane pasitiko  vėsus vėjas. Apglėbiau savo kūną rankomis, kad bent kiek pasidarytų šilčiau, tačiau po kelių sekundžių pajutau stiprias rankas, apglėbusias mano liemenį.
  - Nepyk. Nenorėjau tavęs įžeisti. Man tiesiog išsprūdo,- mano veide nušvito pergalinga šypsena. Taip ir žinojau, jog jis atsiprašys.
  - Aš nepykstu,- lėtai atsisukau į vaikiną,- Galiu tau užduoti klausimą, į kurį reikalauju nuoširdaus atsakymo?
  - Žinoma,- Samuelis šyptelėjo.
  - Ar aš tau patinku?- stebėjau pasimetusį vaikino veidą. Tikėjausi, jog tokio klausimo jis nesitikės.
  - Aš nesu tikras dėl savo jausmų, tačiau, manau, jog tai kur kas stipriau nei trumpalaikė simpatija,- vaikino veidas šiek tiek nuraudo. Buvo keista jį matyti tokį pasimetusį bei susigėdusį.
  - O, ką tu jauti man?- dabar Samuelis įdėmiai žvelgė į mano veidą.
  - Aš jaučiu, kaip po truputį pradedu tave įsimylėti,- nedrąsiai ištariau. Tai buvo tiesa. Mano kerštas sukels man kančias, tačiau kentėsiu ne aš viena.
  - Pažadėk man vieną dalyką,- vaikinas paėmė mano ranką, o tada savo mažuoju pirštu įsikibo į manąjį. Žvelgėme vienas kitam į akis,- Kad ir kas nutiktų, tu visada būsi mano.
  - O tu mano,- ištariau ir jo veide nušvito šypsena.
  Azijiečio lūpoms palietus manąsias, man daugiau niekas neberūpėjo. Pasidaviau šiai akimirkai, nes žinojau, jog visa tai greitai baigsis. Suvokusi, kad mūsų pažadas bus sulaužytas, pajutau kažką sukirbant mano viduje. Juk kito pasirinkimo aš neturiu...
  Samuelis atsitraukė nuo manęs ir, supynęs mudviejų pirštus, vedėsi mane prie jūros. Visą laiką galvojau, kaip turėsiu priversti Emę pamiršti apie šį vaikiną. Taip, aš jį įskaudinsiu, tuomet jis norės man atkeršyti, tad paliks mano seserį, aš kentėsiu žiūrėdama, kaip sesuo ilgisi šio vaikino, tačiau ji pagimdys, augins vaiką, susiras naują vaikiną ir viskas bus gerai. Manęs ir Samuelio daugiau niekas nesies. Štai tokias įsivaizduoju savo keršto pasekmes. Kalbant apie mane, tai aš vėl užsidarysiu savyje, pasistatysiu sieną nuo pasaulio, bet mane gelbės mintis, kad įvykdžiau savo planą bei ištęsėjau mamai duotą pažadą.
  Iš apmąstymų mane ištraukė Samuelio rankos, apsivijusios mano liemenį. Net nepajutau, kaip mes užlipome ant kopų, tačiau iš čia matėsi įspūdingas reginys.
  - Norėčiau, kad tai truktų amžinai,- tyliai ištariau. Suvokusi, ką pasakiau, akies krašteliu pažvelgiau į vaikiną, vildamasi, kad jis neišgirdo. Deja, azijiečio veidą puošė šypsena, kuri pajėgia sutelkti visą dėmesį vien tik į ją.
  - Amžinų akimirkų nebūna, todėl tokius momentus privalome branginti, nes jų neįmanoma pakartoti,- Semas padėjo savo galvą ant mano peties. Jaučiau, kaip mano kūnas suvirpėjo jo odai palietus manąją.
  - Tavo tiesa,- ištariau ir atsidusau.
  - Bete,- buvo keista išgirsti savo vardą iš vaikino lūpų,- Aš žinau, ką tu rezgi.
  Po šių žodžių šypsena dingo nuo mano veido. Rodos, laikas sustojo. Galbūt, jis tik bando išmėginti mane? O gal jis viską suvokė?