"PADOVANOTAS STEBUKLAS" |BAIGTA

XIV.

"Kad ji suprastų, kokia man brangi yra. Norėčiau jai pasakyti, kaip trokštu, jog šis momentas nesibaigtų. Aš noriu jos, tik jos vienos."

  Prabudau šiltame Samuelio glėbyje. Žvelgiau į azijiečio veidą vildamasi, kad laikas sustos ir mes galėsime likti tik dviese. Norėčiau jam pasakyti, ką jaučiu, tačiau negaliu savintis jo. Galbūt vaikinas nemyli Emės, bet vaikelį, kuris yra jos viduje, jis tikrai brangina. Negaliu atimti iš jo tokios laimės. Žinau, jog, jeigu Samuelis paliks mano seserį dėl manęs, ji niekada neleis pamatyti vaikelio, galbūt netgi neleis tam negimusiam sutvėrimui išvysti šio pasaulio. Ne, negaliu to atimti iš Samuelio.
  Prieš keletą mėnesių ryžausi aukotis dėl Emės, o dabar dėl vaikino, gulinčio šalia manęs. Akivaizdu, kad savo laimę turėsiu patirti dar negreitai...
  - Kasdien taip anksti atsibundi?- prikimęs vaikino balsas mano veide atvėrė manžą šypsenėlę.
  - Aš - ankstyvas žmogus,- ištariau ir nuraudau. Tiesą sakant, nežinau, kodėl raudonuoju dėl tokių dalykų, tačiau manyje kažkas vyksta esant šiam vaikinui šalia manęs.
  - Žinai, aš pagalvojau, kad gal jau reikėtų padaryti šios istorijos pabaigą?- sutrikusi pažiūrėjau į azijietį.
  - Kokios istorijos?
  - Mudviejų. Juk amžinai tai negali tęstis. Taip, aš pripažįstu, tu man patinki, bet, kaip žinai, esu vedęs, be to, vos už kelių mėnesių savo glėbyje laikysiu sūnų arba dukrą. Ši naktis - tai mūsų atsisveikinimas. Kai kitą kartą susitiksim, apsimesim nepažįstamaisiais.
  - Gerai,- prisiverčiau apsimesti abejinga, nors širdyje verkiau.
  Svajonės, viltys - viskas žlugo per vieną akimirką. Stebėjau, kaip Samuelis pakilo iš lovos ir, apsirengęs vakarykščius drabužius, paliko miegamąjį, netrukus ir namus. Dabar jau tikrai viskas baigta...
  Vos tik prisileidžiu Samuelį arčiau savęs, jis mane palieka įskaudintą, tačiau atsispirti jam nesugebu. Ar verta vėl pabėgti? Ne, vaikinas pats sakė, kad tarp mūsų nieko daugiau nebebus, tad, esu tikra, jog jis viskuo pasirūpins. Daugiau nebėgsiu.
  Pakilusi iš lovos, prie kompiuterio susiradau numestą telefono numerį. Pridėjau telefoną prie ausies ir laukiau, kol kitame laido gale išgirsiu vyrišką balsą.
  - Si?- po kelių signalų mano ausis pasiekė ispaniškas akcentas.
  - Labas,- lėtai ištariau vieną žodį. Noriu, kad jis įdėmiai manęs klausytųsi.
  - Tu... Pritrūkai pinigų? Pasakyk savo kortelės numerį, netruksiu nė minutės ir tavo sąskaitoje gulės krūva grynųjų.
  - Ne. Pinigų turiu. Man reikia tavo pagalbos. Noriu, kad taptum mano vyru,- po mano žodžių, stojo tyla.
  Jau ruošiausi kažką pridurti, bet Lorenzo spėjo įsiterpti:
  - Kokia man iš to nauda?
  - Tu gausi viską, ką turėjo tavo tėvas,- dalykiškai ištariau.
  - O, ką gausi tu?
  - Pamiršiu vieną vaikiną, kuriam vis negaliu pasipriešinti. Tai, sutarta?
  - Rytoj būsiu Lietuvoje. Atsiųsk savo adresą.
  - Kai atvyksi, tada paskambink, susitiksime kokioje viešesnėje vietoje.
  Nebelaukiau vaikino žodžių, paprasčiausiai padėjau ragelį. Tikiu, jog mano planas padės pamiršti Samuelį.

   Su šypsena atitraukiau savo buto užuolaidas. Šiandien nusprendžiau susitvarkyti namus, juk kažkaip turiu pradėti gyventi. Laimei, mano butas nedidelis, todėl užtrukau vos porą valandų, kol viską sutvarkiau. Ruošiausi pasigaminti namų ruošto maisto, tačiau iškart persigalvojau, kai supratau, kad gaminimas - ne man.
  Durų skambutis privertė mane pašokti. Buvau nustebinta, nes nedaug kas žinojo kur gyvenu, o ir tie patys pas mane nesilankydavo. Atvėrusi duris, išvydau tamsias, rudas akis, kurios, rodės, pervers mane kiaurai.
  - Bonjur,- ištariau.
  - Aš ne prancūzas,- duslus bei irzlus vaikino balsas mane linksmino, taip ir norėjosi jį labiau paerzinti.
  - Si,- sukikenau. Lorenzo nebeištvrėrė: tvirtomis savo rankomis sugriebė mane ir stipriai prirėmė prie sienos.
  - Atskridau čia ne tam, kad žaisčiau tavo žaidimus. Pasirašyk greičiau dokumentus, jeigu nori, jog viskas vyktų kuo greičiau,- ispano piktos akys susidūrė su manosiomis. Nutraukusi mudviejų akių kontaktą, nužvelgiau jo veidą, kol jis tuo metu kantriai laukė mano grįžtančių akių.
  - Gal gali paskubėti. Neturiu laiko, kurį galėčiau skirti tau,- po nervingų Lorenzo žodžių, mano akys žvelgė į jo.
  - Juk galėjai paprasčiausiai atsitraukti, tada tavo reikalai būtų vykdėsi greičiau.
  - Gudri mergiotė. Tačiau nebandyk man suversti visos kaltės,- vaikinas greitai pasilenkė ir sujungė mūsų lūpas. Ritmingas lūpų judėjimas vertė norėti daugiau. Deja, Lorenzo staigiai atsitraukė.
  - Štai ir įsitikinau, kad tu man neabejinga,- pastebėjau, kaip ispano veide atsirado maža šypsenėlė. Jis pasilenkė prie mano ausies,- Tu geidi manęs, tiesa?
  - Kodėl klausi, jeigu tai žinai?- nusišypsojau.
  - Nes noriu išgirsti šiuos žodžius sakant tave,- vaikinas pakštelėjo man į skruostą.
  - Aš geidžiu tavęs,- tyliai sušnabždėjau Lorenzo į ausį.
  Jis daugiau nieko nebelaukė. Įsisiurbęs man į lūpas, apsuko mane ir nusivedė į virtuvę. Ant spintelių užsilikę daiktai greitai atrado vietą ant žemės.

  Viskas taip pat greitai baigėsi, kaip ir prasidėjo, tik šįkart abu žinojome, kad tai pasikartos dar ne kartą. Svarbiausia nė vienam neįsimylėti, tuomet nekils jokių nesklandumų.