"PADOVANOTAS STEBUKLAS" |BAIGTA

XVI.

  Skatinimai stumti, mane be galo vargino, tačiau mintis apie Samuelį privertė sukaupti visas jėgas ir padaryti tai, ko reikalaujama. Po akimirkos išgirdau vaiko klyksmą.
  - Berniukas,- ištarė gydytoja.
  Lėtai pasukau galvą į Aregą.
  - Tu turi brolį,- tyliai ištariau, bet, manau, berniukas suprato, nes jo veide atsirado šypsenėlė.
 
  Gulėjau palatoje su naujagimiu rankose, kai į vidų įžengė Lorenzo jaunesnysis brolis Roberto. Jis savo rankose laikė Aregą.
  - Atnešiau tau tavo antrąjį sūnų, kad būtum dar laimingesnė,- padovanojau vaikiui plačią šypseną.
  - Juk žinai, ko man trūksta iki pilnos laimės,- su šypsena veide ištariau.
  - Lorenzo sakė, jog už poros mėnesių turėtų paleisti Samuelį.
  - Samuelis...- svajingai ištariau vardą, kuris priversdavo mano kūnu nusiristi malonumą keliančius šiurpuliukus.
  Roberto papurtė galvą, kas mane privertė nusijuokti.
  - Geriau pasakok, kaip Lorenzo sekasi su ta užsispyrėle Esperanza.
  - Na... Ji apsuko jam galvą. Manau, mano brolis iš tikrųjų įsimylėjo.
  - Džiaugiuosi dėl jo,- nuoširdžiai nusišypsojau,- nagi, duok greičiau man Aregą, pasiilgau šio mažylio.
  Sūnus. Turiu du sūnūs, kuriuos be galo myliu ir dėl jų galėčiau atiduoti viską. Iki visiškos pilnatvės reikia sulaukti Samuelio, o tada galėsiu teigti, jog turiu viską. Ne turtai yra tikrasis lobis. Lobis - tai mus supantys žmonės. Jie yra tikroji laimės priežastis. Jie yra tie, dėl kurių negalvodamas padarytum bet ką.

  Du mėnesiai pralėkė tarsi jų nė nebūtų buvę. Laukiau, kol bet kurią minutę pro duris įžengs azijietis vaikinas. Lorenzo pranešė, kad šiandien ta diena, kurios taip laukiau. Atsikėliau anksti ryte, išvaliau namus, tačiau, deja, dėl savo prastų kulinarinių sugebėjimų, gaminimo nesiėmiau.
  - Kaip man į tave kreiptis, Lilija ar Betane?- balsas, kurį taip seniai girdėjau, staiga pasiekė mano ausis. Atsisukau į Samuelį.
  - Aš irgi tavęs pasiilgau,- sujungiau mūsų lūpas.
  - Nebijai, kad vaikai tai mato,- ištarė azijietis. Mano skruostai išraudo. Žinau, jog mažieji nieko nesupranta, tačiau vis tiek pajutau šiokią tokią gėdą prieš juos.
  - Tai, brangioji, kuriuo vardu norėtum, kad į tave kreipčiausi?
  - Betanė. Jis primena tuos laikus, kai mes susipažinome,- nusišypsojau. Vaikino veide taip pat nušvito šypsenėlė.
  - Samueli, ar tai mūsų istorijos pabaiga?- tyliai paklausiau braukdama pirštais per vaikino krūtinę.
  - Dar ne,- vaikino lūpos suformavo klastingą šypseną.
  - Kodėl?
  - Nes pabaiga bus tada, kai tu man pagimdysi dar kokius penkis, šešis vaikus, tuomet juos kartu užauginsim,- vaikinas pasilenkė prie mano ausies,- ir, kai jie paliks mūsų namus, mėgausimės seksu visuose namuose.
  - Iškrypėlis,- žaismingai trinktelėjau Samueliui į krūtinę.
  - Myliu tave.
  - O aš tave.

/.../
  Vaikų juokas, mylimo vaikino artumas, namai, į kuriuos norisi skubėti - tai yra mano laimė. Laimė, kurią taip sunkiai išsikovojau, dėl kurios turėjau tiek daug kentėti. Dabar visas skausmas, liūdesys - visa tai seniai pamiršta. Turiu tai, apie ką visą savo gyvenimą svajojau.
  Atitraukiau akis nuo užrašų knygelės ir su šypsena žvelgiau į pirmaujantį Aregą, jį sekė Brentas, o Randalas bandė neleisti Danai jo aplenkti. Paskui juos bandė bėgti mažoji Kėja, deja, jos netvirtos kojytės vis priversdavo  ją atsisėsti ant žemės. Aregas, pamatęs mano žvilgsnį nukreiptą į Kėją, apsisuko ir nubėgo jai padėti. Visi kiti pasekė juo. Netrukus prie manęs priėjo Samuelis, kuris rankose laikė Keisą, o laisva ranka kūdikio vėžimėlį. Padėjau knygelę į šalį ir iš vėžimėlio paėmiau prabudusią Lesę. Pabučiavau mergytės kaktą.
  - Mes irgi norim,- pasigirdo vaikų balsai. Jie pradėjo rikiuotis, kad galėčiau kiekvienam pakštelti į kaktą. Aregas priėjo paskutinis, paglostė mano išsipūtusį pilvuką ir paklausė:
  - Mama, kas gims šįkart, berniukas ar mergaitė?- nusijuokiau iš jo klausimo ir paglosčiau berniuko galvytę.
  - Sūneli, aš nė neįsivaizduoju.
  - Bet aš galėsiu dalyvauti gimdyme, tiesa?- susižvalgiau su Samueliu.
  - O kurio brolio ar sesers gimime nedalyvavai?- pasidomėjo mano vyras.
  - Vadinasi, šįkart irgi galėsiu,- berniukas pašoko į orą ir nubėgo su kitais vaikais žaisti.
  - Aš kartais jam pavydžiu,- ištarė Samuelis,- jis matė, kaip gimsta visi jo broliai ir sesutės, o aš buvau priverstas praleisti Brento gimimą.
  - Juk žinai, kad Brentas nepyksta. Be to, turėjai svarbesnių reikalų,- mirktelėjau. Visus sunkius laikus mes vadiname svarbesniais reikalais, nes tai tarsi kova, dėl kuriuos turime nuostabią dabartį.
  - Laimė buvo verta viso to, ką patyrėme,- vaikinas pasilenkė ir pabučiavo į lūpas.
  - Nebijai, kad vaikai pamatys,- su šypsena veide tariau.
  - Ne,- dar kartą susijungė mūsų lūpos.

  Apie tokį gyvenimą galima tik pasvajoti, bet kartais kai kuriems žmonėms svajonės išsipildo. Galėjau ir aš būti viena iš tų, kurios gyvenimas nepasisekė, tačiau likimas lėmė taip, jog aš kasdien švytėčiau džiaugsmu ir laime. Visi išbandymai vedė mane prie stebuklo, padovanoto stebuklo.
  Atsiprašau tų, kurie dabar kenčiante. Norėčiau jums padovanoti dalelę savo laimės, deja, neturiu tokių privalumų. Tikiuosi, jog gyvenime atrasite tai, ko trokštate.

  Užverčiau paskutinį savo užrašų knygutės puslapį. Ant viršelio išraitytomis raidėmis švytėjo du žodžiai: "Padovanotas stebuklas",- o aplink buvo pripiešta įvairiausių piešinėlių. Tai mano šeimos gyvenimas, jo istorija.
  Lėtai pirštais perbraukiau per viršelį ir, padėjusi knygelę į šalį, nuėjau žaisti su savo šeima.

"Nebijok atverti durų skausmui, galbūt jis padovanos kažką gražaus."