Nakties princas

Antras skyrius

Hugas

Išvydus Milerių šeimos nuotrauką ekrane mano kūnu perbėgo šiurpas. Mintyse kaipmat atgijo prisiminimai, susiję su tuo vyru. Nors mudu skyrė nemenkas amžiaus skirtumas, tai netrukdė gražiai draugystei. Vaikystėje buvome neišskiriami, nors dauguma į tai žiūrėjo keistai. Man buvo penkeri, o jam penkiolika. Tačiau Sonis mane globojo it savo jaunesnį brolį. Niekas neužkliudydavo manęs, kadangi bijojo būsimojo verslininko. Vyras jau nuo vaikystės buvo gan grėsmingas ir užsiimdavo išties kraupiais dalykais. Nepaisant viso to mūsų draugystė buvo įspūdinga, tik viskas baigėsi vos man įstojus į policijos akademiją.

Stebeilijausi į juodaplaukę klubo savininkę, kuri išpūtusi akis spoksojo į ekraną. Tačiau po sekundės nusuko nuo jo akis bei įsmeigė žvilgsnį į mane. Panašu, kad ji pažinojo Sonį ir Milaną. Tik įdomu iš kur? Iš merginos kūno kalbos supratau, jog prisiminimai ne patys geriausi. Tiesą sakant, mano taip pat. Draugystė su tuo vyru turėjo ne vieną minusą. Išsivadavimas iš jo gniaužtų buvo pats geriausias man nutikęs dalykas.

- Tai visiškai ne jūsų reikalas, pareigūne. – atkirto juodaplaukė. – Dabar, jei man leisite...

Nespėjus nieko atsakyti ji nupėdino kuo toliau nuo baro. Liūdesys bei sumišimas aiškiai jautėsi vos jai praėjus pro mane. Šiek tiek net norėjau padėti, bet žinojau, kad to neleis. Neverta net bandyti. Tik man ramybės nedavė vienintelis klausimas – kas juodaplaukę sieja su Mileriais?

Deja, atsakymo nesugebėjau rasti, nes merginos nė nepažinojau. Buvo sunku susidaryti nuomonę. Apskritai jau seniai turėjau iš čia dingti, bet tas filmukas neleido nešti savo subinės iš šios skylės. Policininkams čia ne vieta. Bet kas galėjo mus atpažinti. Rebeka galėjo lengvai sužinoti apie mano apsilankymą čia, kas nežadėtų nieko gero. Nors mūsų santykiai nebuvo tikri, tačiau pyktis daugiau nebenorėjau. Visi pykčiai vedė tik prie bėdų. Bent jau iki vestuvių geriau palaikyti ramius santykius.

- Hugai, gal jau metas eiti. – netikėtai prie manęs priėjo Fredis – mano kolega bei vienas geriausių draugų.

Vaikinas buvo susikoncentravęs kaip visuomet. Žinojau, kaip nemėgo tokių vietų, bet buvau be galo dėkingas, jog draugas sutiko pasiaukoti dėl mano neatidumo. Fredis visada ištiesdavo savo pagalbos ranką ir juo galėjau pasitikėti šimtu procentų. Mudu beveik neturėjome paslapčių vienas nuo kito. Tad šis filmukas taip pat nebuvo paslaptimi. Jau kitą dieną ilgaplaukis viską žinojo nuo A iki Z. Tai buvo jo mintis ateiti į klubą bei bandyti susitarti. Deja, sandoris nepavyko. Priešingai, viskas tik dar labiau susišiko. Buvau labiausiai susimovęs policininkas visoje istorijoje. Neturėjau išduoti savo sužadėtinės. Nesvarbu, jog nemylėjau blondinės. Tačiau taip elgtis nebuvo garbinga. Rebeka buvo geras žmogus, kuris nenusipelnė tokio elgesio. Kad ir kaip bebūtų, pasielgiau siaubingai.

- Kaip supratau susitarti nepavyko. – pratarė, Fredis, vos mums įsėdus į automobilį.

Sudribau keleivio vietoje, mat vairuoti norėjau mažiausiai. Šis vakaras visiškai išmušė mane iš vėžių. Taip neturėtų būti. Iš dalies nekenčiau pats savęs, nors juk žmonės nuolat klysdavo. Aš ne išimtis. Nuolatos dariau klaidas. Tai sutikau vesti Rebeką, tai nesutikau su Sonio pragarišku pasiūlymu, tai sumoviau savo ateitį. Viso to pasekmės siaubingos. Vesdamas blondinę banko savininko dukterį pakišiu sau peilį prie gerklės, nes taip iš savęs atimsiu savo laisvę bei laimę. Atsisakydamas nusikalsti įstatymui, praradau geriausią draugą. O dabar tikriausiai neteksiu sandorio bei viso savo gyvenimo.

Vos ne vos susilaikiau nespyręs į automobilio priekį.

Fredis mane už tai nudėtų.

- Nesijaudink, surasim būdą kaip viską išspręsti. – padrąsino mane draugas, vos mums pajudėjus iš tos klaikios vietos.