Nakties princas

Penktas skyrius

Hugas

Sonis atsigrūdo į policijos komisariatą. Mano būstinę, kurioje praleidau maždaug pusę savo gyvenimo. Aišku kaip diena - ieškojo manęs, kas tik privertė nuotaiką subjurti. Jau vien Natali pasirodymas privertė įsitempti, bet Sonis buvo šimtą kart blogiau. Tai parodė vien merginos pabalęs veidas. Vos prieš kelias akimirkas ji man grasino, o dabar atrodė it nuskriaustas šuniukas. Jos didelės rudos akys buvo išplėstos iš siaubo, putlios rausvos lūpos netvirtai sučiauptos. Baimė sklido nuo jos. Galėčiau užuosti net būdamas keliasdešimt metrų nuo jos. Kas nutiko tarp jos ir Sonio? Juk jie buvo meilužiai, viskas neturėtų būti taip. Juk meilužiai paprastai nesukeldavo baimės vieni kitiems, ar ne?

Tačiau žinant šiuos du sutvėrimus, galima tikėtis visko.

- Kodėl nebe tokia drąsi, Natali? - paklausė vyras pašaipiu balsu, o mergina stovėjo netardama nė žodžio. - Suprantu, kad nesitikėjai manęs čia pamatyti, bet nereikia taip. - nusijuokė. - Paleisk ją, Hugai. Negaišk laiko su šiukšlėmis.

Neturėdamas kito pasirinkimo atrakinau kamerą ir į ją įėjau, kol juodaplaukė nuleido akis į grindis. Netardamas nė žodžio paėmiau jos surakintas rankas bei išlaisvinau iš antrankių spąstų. Vis dar stebėjausi kaip ji galėjo taip išsigąsti Sonio. Nors jis kalbėjo ramiu balsu, bet mudu abu užuodėme paslėptą klastą. Kažkas čia buvo ne taip... Už viso šio vizito slėpėsi siaubingi dalykai, tik nesugebėjau suvokti kokie. Ką tokio Natali jam padarė, kad taip jis nekentė jos, o ji jo?

Atsidusęs išėjau iš kameros. Mergina pasekė mano pavyzdžiu ir jau norėjo dingti iš čia, bet Sonis grubiai sugavo jos ranką, priversdamas atsisukti tiesiai į jį. Mano kūnu perbėgo šiurpas. Man siaubingai pagailo rudaakės. Nesvarbu, kad jaučiau neapykantą. Jokia mergina nenusipelnė atsidurti tokio gyvulio kaip Sonis nemalonėje. Kad ir kaip būtų nusikaltusi.

- Negalvok, kad taip išsisuksi po visko ką padarei. - sušnabždėjo vyras, o mergina pavartė akis, bet burnos nepravėrė. - Velnias, pamenu tas tavo lūpas. Už jas galėčiau atiduoti bet ką... Ar bent jau galėjau.

- Gal jau paleisk ją? - įsikišau, sunerdamas rankas ant krūtinės. - Garantuoju, kad atėjai čia dėl manęs, o ne dėl jos. Negaliu tavęs laukti visą dieną. Tad leisk Flair ir jos draugeliui dingti iš čia. Jie neverti mūsų laiko.

Natali į mane spoksojo išsižiojusi, mat neturėčiau jos ginti. Apskritai turėjau seniausiai pasišalinti bei leisti tam vyrui daryti ką tik panorėjo, bet mano sąžinė to neleido. Ji dar tebebuvo stiprus jausmas, karaliaujantis manyje, tad negalėjau leisti jai patirti Sonio žiaurumo. Nesvarbu, jog jį supykdysiu. Jau dabar mačiau įniršį jo veide. Deja, tai nebuvo svarbu. Nenusileisiu iki jo lygio.

- Gal geriau užčiaupk srėbtuvę, nesikišęs į ne savo reikalus? Tavęs tai neliečia, Belindžeri. Laisvas. - sukriokė rudaplaukis piktu balsu, kol mano kūnu perbėgo šiurpas.

Jau žiojausi kažką sakyti, bet deginantis merginos žvilgsnis privertė vėl pažvelgti į ją. Rudos akys degė neapsakomu įniršiu bei bandymu įrodyti, kad ji susitvarkys pati, nors žinojau, kad to nebus. Jeigu kas nors įsiutindavo Sonį Milerį, jis niekad neatleisdavo, paversdamas to žmogaus gyvenimą tikru pragaru. Toks jau jis buvo ir nieko negalėjau padaryti. Nuolat stebėdavausi kaip mudu galėjome būti draugais. Juk buvom tokie skirtingi... Jis turtingų tėvų sūnus, gaunantis viską ką nori, neturintis jokios moralės, kol aš buvau suvaržytas tėvų verslo, bet tuo pačiu privalantis pats savo kruvinu prakaitu užsitarnauti vietą po saule. Taip pat turėjau dar kažkiek moralės.

Nenoromis išėjau iš patalpos. Vos tik tai padaręs prisispaudžiau prie sienos, kad matyčiau ką jis darė su Natali. Jaučiau kaip mano širdis pradėjo plakti stipriau, kai jis atsuko jos nugarą į save ir lūpomis palietė kaklą. Mano raumenys įsitempė, o venomis pradėjo tekėti pyktis. Kodėl, nesugebėjau suvokti... Kas man darėsi, kodėl negalėjau tiesiog palikti jų vienų? Juk man būtų tik geriau jei Sonis atsikratytų Flair. Nebebūtų jokių žaidimų ar nesantaikos. Visas gyvenimas pagerėtų. Aš vesčiau Rebeką. Viskas būtų kaip ir turi būti.