Nakties princas

Devintas skyrius

Natali

Sėdėjau bei spoksojau į vieną tašką. Mano rankos ilsėjosi ant kelių, o lūpos buvo kietai sučiauptos. Galva buvo tuščia, bet nieko negalėjau padaryti. Nors gal ir nenorėjau, mat buvau panirusi į klaikų transą, sukrėtusį iki širdies gelmių. Matyti savo geriausią draugę, kuri man buvo it sesuo, leisgyvę - vienas kraupiausių matytų dalykų gyvenime. Keletas iš jų: Gabrielis, gulintis kraujo klane, kraują stingdantis mano draugo Meto klyksmas ir galiausiai vaizdas, kaip jis prarado savo gyvastį. O dabar Stefani... Blogiausia, kad visa tai padarė vienas žmogus, kadaise reiškęs man tiek daug. Atsidaviau jam kūnu bei siela, tačiau jis pasinaudojo manimi visomis prasmėmis bei pavertė mano gyvenimą pragaru. Kaip gan jauna mergina pamačiau tokių dalykų, kurie negrįžtamai sužalojo mano psichiką. Tik per tą išgamą tapau žudike, sėdėjau kalėjime.

Visa tai mane pavertė bejausme kale, tačiau vis tiek palūžau, pamačiusi artimą žmogų be gyvybės ženklų.

Nejučiomis vėl pažvelgiau į blondinę. Man suspaudė širdį, o kūnas sudrebėjo. Prakeiktas Sonis. Nekenčiau jo. Visa esybe. Toks padaras kaip jis nenusipelnė vaikščioti ant žemės paviršiaus. Visa siela troškau įremti ginklą į tą iškrypusią marmūzę ir nuspausti gaiduką. Po galais, būčiau padariusi bet ką, kad tik tai įvyktų. Jau dabar jaučiau kaip adrenalinas tekėjo mano venomis, suteikdamas daugiau jėgų. Keršto skonis nuostabus, nors kartais gali būti nuodingas. Tačiau man nerūpėjo vadinamieji nuodai. Norėjau įvykdyti teisingumą. Nesvarbu kiek man tai kainuos. Aš pasieksiu savo.

- Gerai, iki. – mane iš apmąstymų pažadino Hugo balsas ir aš prisiverčiau pažvelgti į vyrą, kuris ką tik numetė savo mobilų ant priekinės sėdynės. – Arba jis apsimeta, kad nieko nežino arba taip yra iš tiesų.

- Žinoma, jog žino. – atkirtau. – Jis tik žaidžia kaip visuomet. Ruoškis siaubingoms kančioms. – sarkastiškai burbtelėjau.

- Tiesą sakai... – atsiduso. – Kaip tavo draugė?

- Jau paskambinau gydytojui, kuris dirba tinkle. Mūsų jau laukia, tad verčiau paskubėk.

Vyras tik linktelėjo ir padidino greitį. Jau po kelių minučių jau buvome prie klubo. Mus pasitiko juodaodis vaikinas baltais drabužiais bei iškart perėmė Stefani. Mums su Hugu neleido eiti į slaptą kambarėlį, tad teko stovėti už durų. Išvargusi atsirėmiau į sieną, kol vyras nenuleido nuo manęs akių. Norėjau prieštarauti, bet kažkas mane sulaikė. Tiesiog nebeturėjau jėgų. Šiandien nutiko tiek daug. Viskas tik per prakeiktą Sonį, kurio nekenčiau visa esybė. Po galais, galėčiau jam nusukti sprandą! Tas pašlemėkas to nusipelnė.

Nors, klydau.

Jis buvo vertas daug daugiau.

- Kas nutiko? – staiga išgirdau išsigandusį Deinos balsą.

Nustebusi kilstelėjau antakį, pamačiusi kaip mergina atbėgo prie mūsų. Ji neatrodė nei kiek pasikeitusi. Veidas toks pat vaikiškas, bet tuo pačiu slepiantis purviniausias paslaptis. Tamsiai rudi plaukai krito ant pečių, o kūną puošė tamsiai mėlyne suknelė. Mergina anksčiau vadovavo tinklui ir mane įvėlė į visa tai. Vos ištraukusi mane iš kalėjimo ji išvyko į Japoniją. Aš likau vadovauti tinklui, kas neatpažįstamai pakeitė mano gyvenimą... Tačiau dabar mergina grįžo. Įdomu, kas ją grąžino į Niujorką?

- Sonis sugavo Stefani ir ją sužeidė. – greitakalbe išbėriau, jausdama kaip kūną purtė rauda. – Aš irgi ten buvau, bet manęs nelietė... Šiuo metu ji su tuo vaikinu, kuris išmano mediciną, bet nežinau ar... – paskutinių žodžių nebegalėjau ištarti, nes mano skruostais nusirito ašaros. Velnias, negalėjau būti silpna Hugo akivaizdoje...