Nakties princas

Vienuoliktas skyrius

Natali

Mano kūnas tarsi apmirė. Taip, kad negalėjau pajudinti nė vienos galūnės, nors kažkas bandė priversti mane bėgti iš šios klaikios vietos. Tačiau aš išpūstomis akimis spoksojau į nejudančią moterį, kurią apsupo kiti žmonės. Ji gulėjo ant asfalto, nerodydama jokių gyvybės ženklų. Galbūt ji buvo mirusi, nors ne tai buvo svarbiausia. Svarbiausia buvo tai, jog aš atkeršijau. Už visas nuodėmes, sugriautą gyvenimą, atimtus žmones iš jo. Deja, keršto skonis nebuvo toks jau puikus kaip įsivaizdavau. Maniau, kad jausiu neapsakomą laimę, bet manyje karaliavo tuštuma. Lyg juodas debesis, apėmęs visą kūną.

Atrodė, jog mano siela būtų atsiskyrusi nuo kūno, kadangi nebesugebėjau nei mąstyti blaiviai, nei pajudėti.

- Einam, kol niekas nepamatė. – suniurzgėjo Hugas, o aš galiausiai pasidaviau, leisdama mane ištempti iš tamsaus kambario.

- Ar ji... – staiga pasigirdęs plonas balselis privertė mane pabusti iš transo.

- Velnias. – piktai dantimis sugriežė vyras.

Tarpduryje stovėjo blondinė auksine suknele, kurią kaipmat pažinau. Hugo sužadėtinė. Mergina buvo išbalusi it popierius, visa drebėjo. O kas nebūtų? Juk ką tik pamatė, kaip išstūmiau žmogų iš balkono. Įvykdžiau žmogžudystę, nors tai nebuvo pats pirmasis kartas. Pirmą kartą nužudžiau Sonio brolį, kuris mane paniekino. Tiesa, tuo nesididžiavau, bet padaryti privalėjau. Nesvarbu, jog tai mane įvėlė į siaubingus nemalonumus. Šis kartas ne išimtis. Pirma, atėmiau Sonio brolį, o dabar jo žmoną.

Aš lavonas.

- Dingstam iš čia. – Hugas paleido mane ir čiupo savo sužadėtinės ranką.

Jie pirmi pasišalino iš patalpos, o aš turėjau sekti iš paskos. Šis gestas privertė pasijausti nematomai, niekam nereikalingai. Pirma, jis rūpinosi manimi, o dabar vos atsiradus šitai nekaltybei nuskrido prie jos. Nesvarbu, jog mane globojo pirmą, nors galėjau pati savimi pasirūpinti. Jau spėjau atsigauti po savo poelgio. Man reikėjo kuo greičiau iš čia pasišalinti. Kitu atveju Sonis mane ras ir nudės tą pačią akimirką. Negalėjau to leisti, mat pati norėjau ištaškyti jam smegenis.

Nesvarbu, jog kažkada jis reiškė man labai daug.

Nė nepajutau kaip mes atsidūrėm lauke. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, bet dar sugebėjau išgirsti nerimo kupinus balsus bei greitosios pagalbos automobilio kauksmą. Tai išgirdusi blondinė atsirėmė į sieną bei pravirko. Nejučiomis sunėriau rankas ant krūtinės ir pavarčiau akis. Apsibliovė dėl dalyko, kurio net nepadarė. Jei būtų mano vietoje, jau seniai pasidarytų sau galą. Netikėtai mano kūnu perbėgo šaltukas, kai Hugas ją apglėbė savo tvirtomis rankomis. Pasijutau tarsi būčiau gavusi su šlapiu skuduru per veidą, nors neturėjau šitaip jaustis. Be galo troškau būti jos vietoje, nes jau seniai mane kas nors taip apkabino.

Ar apskritai jautė man šiltus jausmus.

Paskutinį kartą buvau Gabrielio glėbyje. Tuomet išties jaučiausi mylima, o kitą dieną jį pašovė mano meilužis. Dėl šios minties nurijau gerklėje įstrigusį gumulą. Rodės, jog visi, kada nors prisilietę prie manęs nukentėdavo. Skaudžiai bei siaubingai. O aš kentėdavau bene labiausiai, nes matyti mylimus žmones kraujo klane buvo pats blogiausias man nutikęs dalykas. Nuleidau akis nuo poros. Kad ir kaip norėjau būti mylima, negalėjau to leisti. Nenorėjau, jog kiti kankintųsi dėl manęs. Daugiau nebe.

- Viskas bus gerai, neverk... – išgirdau švelnų Hugo balsą.

- Bet ji nužudė Milaną... Prašau, nelei...