Nakties princas

Šeštas skyrius

Hugas

- Gal kas nors gali pasakyti, kas čia dedasi? – po nejaukios tylos paklausė mergina paklaikusiu balsu.

Jau žiojausi kažką sakyti, nors galva buvo tuščia kaip ištuštintas butelis, tačiau Sonis įsikišo į mūsų pokalbį.

- Nėra ko jaudintis. Tai tik bernvakario žaidimas. Niekas nenukentės. Šoviniai bus guminiai, o Stefani yra tik striptizo šokėja. Žinai, reikia gerai pasilinksminti prieš prarandant laisvę. - mirktelėjo vyras, Rebekai sukeldamas naivų juoką. - Tu neturėjai viso to išgirsti. – sukikeno.

Kaip visada sugalvojo kaip valdyti padėtį. Visuomet jis privalėjo būti pačiu geriausiu bei išklausytu. Visa tai mane eilinį kartą suerzino, kaip ir jo buvimas čia. Sukandau dantis iš pykčio bei sugniaužiau kumščius. Visa savo siela troškau jam užduoti per tą pasipūtėlišką veidą iš visų jėgų, bet Rebeka negalėjo to matyti. Ji buvo pernelyg trapi tam. Mergina matė pasaulį pro rožinius akinius.

Tegul taip ir lieka.

- Atleiskit... Aš tik norėjau pamatyti savo sužadėtinį. Tu tiek daug dirbi... - šviesiaplaukė priėjo prie manęs. - Pasiilgau tavęs, Hugai.

- Aš tavęs taip pat. - dar vienas melas.

Ji priėjo labai arti, kad net mūsų kūnai susilietė. Pasilenkiau ir savo lūpomis paliečiau jos. Merginos kūnas šiek tiek sudrebėjo, man vos įgrūdus liežuvį į jos burną. Maniškiu perbėgo malonūs šiurpuliukai, kai ji rankomis apsivijo mano kaklą. Pajutęs, kaip jos krūtinė įsirėmė į maniškę taip pat sudrebėjau. Nors nejutau jokios meilės, tačiau nebuvau medinis, kad galėčiau atsispirti tokioms vilionėms. Dėl to mano širdis suspurdėjo dar labiau. Troškau daugiau. Manyje atgijo nepasotinamas žvėris, kuriam reikėjo pasimaitinti. Jis buvo siaubingai išalkęs, kad galėtų susilaikyti. Jau norėjau griebti Rebeką už užpakalio, tačiau ji atsitraukė ir nekaltai šyptelėjo.

Nusivylęs atsidusau. Ji tai darydavo nuolat, taip ištampydama mano visus nervus. Galbūt, jeigu būtume tik dviese pratęsčiau tą bučinį bei pasiimčiau tai, kas man priklauso. Bet, deja, tai nebuvo įmanoma, nes Sonis nė neketino trauktis. Garantavau, jam patiktų viską stebėti. Prakeiktas iškrypėlis. Tegul susiranda kokią kekšę arba eina pas Milaną. Apskritai, tegul susiranda gyvenimą bei pradeda rūpintis savo neseniai gimusiu vaiku.

- Dabar, jau galiu eiti. Tik neprisidirbkit, vaikinai, - nusijuokė Rebeka trumpai pakštelėdama man į skruostą.

- Susitiksim namie. - be jokių emocijų atsakiau, nors mano balsas turėjo skambėti linksmai.

- Tikrai, kad susitiksit. - pašaipiu balsu nusijuokė Sonis, vėl priversdamas mane supykti. - Kokia ji naivi... - atsiduso, merginai išėjus iš patalpos.

- Tokia jau ta Rebeka...

- Ji tikrai ne tau. Tu esi tvirtas vyras, neturėtum visą laiką stovėti prieš naivią mergaitę, kuri nesugeba apginti savęs. Nusipelnei tvirtos, gebančios savimi pasirūpinti. Tokios kaip Milana. Gaila, tokios ant kelio nesimėto... - susimąstė, dėl ko pavarčiau akis.

Po galais, greičiau dink iš čia, kol neužvožiau į tą pasipūtusią marmūzę!

- Tai ne tavo reikalas, Soni. - burbtelėjau, pro sukąstus dantis. - Dabar būk geras ir palik mane vieną. Kai kas turi dirbti.

- Puiku. Bet nepamiršk, kad rytoj turi užduotį. Jei jos neįvykdysi, pasekmės bus siaubingos. - staiga jo balsas iš linksmo virto bauginančiu. Šįkart vėl sustingau iš baimės. - Vieną kartą jau leidau išsisukti, bet dabar, jeigu nori dar turėti savo sužadėtinę ir tėvų pagarbą, tu tai padarysi. Vienas šūvis. Viskas. Visas detales atsiųsiu vėliau. Dabar, gero darbo. – mirktelėjęs pasišalino.