Nakties princas

Aštuntas skyrius

Hugas

Elgiausi kaip tikrų tikriausias bukaprotis. Bijojau eilinio žmogaus, kuris man grasino, nors galėjau jam pasipriešinti. Juk dirbau policijoje. Tereikia tik nueiti pas viršininką bei įduoti tą šiukšlę. Tuomet visiems palengvėtų gyvenimas. Kiek gyvybių būtų išgelbėta, gyvenimai liktų savo vietose, galbūt juose atsirastų šviesesnė ateitis. Tereikėjo tik ištraukti šviesiaplaukę merginą, kurios veidą jau nusėjo kraujosruvos, kurias paslėpti bandė sidabriniai vandens lašeliai, susimaišę su graudžia rauda. Ji nenusipelnė viso to. Tiesiog pasipainiojo netinkamu laiku netinkamoje vietoje. Tik dėl savo draugės klaidos, kuri tikriausiai kainuos judviejų gyvybę.

Tačiau aš galėjau tai pakeisti. Man tereikėjo pameluoti tiems vyrams, nuo kurių sklido neapsakomas šaltis, susimaišęs su kraują stingdančia baime.

Deja, aš tik stovėjau ir spoksojau į talžomą merginą. Niekaip nedrįsau priešintis, nors privalėjau. To reikalavo mano sąžinė - dar likęs sveikas protas šioje beprotybėje. Jeigu norėjai išlikti sveiku, privalėjai stabdyti visą blogį aplinkui. Kad ir kaip bebūtų sunku. Visą gyvenimą buvau to mokomas. Juk pasakose visi princai kovojo su blogiu, gelbėjo mylimąsias princeses. O aš? Aš buvau tik neaiškus tipas, kuris pametė karūną. Galbūt ji nuo manęs pabėgo, mat nesugebėjau pasipriešinti keliems piktiems drakonams. Iš dalies tai buvo tiesa, kad ir kaip absurdiškai skambėjo.

- Gana. Sonis neliepė jos užmušti. - prabilau, jausdamas kaip džiuvo gerklė bei buvo be galo sunku tarti žodžius. Pats sunkiai suvokiau ką čia vepenau.

Du bauginantys vyrai linktelėjo bei paleido merginą, kuri netekusi jėgų susmuko ant grindų. Mano kūnu perbėgo šiurpas, matant ją tokią. Visiškai sugniuždyta, tiek išorėje, tiek viduje. Nė nesugebėjau įsivaizduoti kaip šiai būtybei reikėjo jaustis. Atvyko pas draugę, bet jau pačiame oro uoste buvo sučiupta neaiškių tipų, o vėliau siaubingai sumušta. Po galais, man reikėjo ką nors daryti. Nesvarbu, kad taip pasirašysiu mirties nuosprendį ne tik sau, bet ir visai savo šeimai.

- Dabar palikit mus vienus. - paliepiau, prieidamas prie merginos. - Dinkit iš čia. - griežtu balsu sumurmėjau, bet jie nė neketino trauktis.

- Sonis liepė neišleisti jos iš akių. Mes niekur neisim, o tavo paslaugų nebereikia. Geriau pasirūpink ta kita, gal jau atgavo sąmonę.- grėsmingas vyro balsas privertė krūptelėti, bet tuo pačiu užvirti pyktį.

Tačiau negalėjau nieko sakyti. Sonis čia bus bet kurią akimirką, tad negalėjau rizikuoti. Mirčiau tą pačią akimirką arba manęs lauktų du kartus didesnės kančios, negu tos blondinės. Tad nenorėdamas rizikuoti palikau apleistą patalpą ir nupėdinau į kitą kambarį, kuriame buvo Natali. Ko jau ko, bet jos oro uoste pamatyti nesitikėjau. Pagal visą planą turėjome sučiupti jos draugę, bet ne ją. Juodaplaukės neturėjo ten būti. Apskritai turėjau daugiau niekad jos nebepamatyti, bet išėjo daug labiau sušiktai, negu visuomet.

Prieš įeidamas į kambarį giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Pravėriau duris, atsidurdamas ne mažiau apleistame kambaryje, kuriame šįkart buvo apiplyšusi lova. Ant jos sėdėjo mergina, kuri spoksojo į vieną tašką. Mane kiek stebino, jog ji tokia rami. Juk Natali niekad nepasižymėjo tokiu tykumu. Panašu, kad Sonio vyrai jau buvo su ja susitikę ir galbūt nemenkai davė į kaulus. Dėl tos minties mano širdyje kažkas suvirpėjo, bet nesuvokiau kas. Tyliai uždariau duris, vydamas tokias mintis šalin. Man neturėtų rūpėti kekšės likimas. Juk ji tebuvo tik paleistuvė, pati pasirinkusi tokį gyvenimą. Taip pasirašė sau tokį nuosprendį, tad tenka su viskuo susitaikyti.

Nors galbūt net ir ji viso to nenusipelnė...

- Ko? - paklausė piktu balsu, neatsigręždama į mane, o aš sustingau vietoje. - Ko dar norit? - atsisuko į mane bei dar labiau išplėtė akis. - O tu. Sonio draugelis. Vos ne kaip drugelis. - nusišaipė, piktai sukikendama. - Man nereikia tavo draugijos, drugeli Belindžeri. Nesitikėk, kad vėl pakartosiu viską, kas nutiko šianąkt. - ji atsistojo ir prisiartino prie manęs, kol aš stovėjau it medis. - Galbūt dar pasikviestume Sonį? Arba Stefani, jeigu jos dar nenudėjai. Galbūt dar Milaną. Būtų nuostabi naktis! - sukliko, mane pastumdama į priekį. - Dar labiau sužalotumėt mūsų psichiką. Laimėtumėt visą žaidimą. Tačiau dėl tokio reginio verta. Juk svarbiausia gerai praleisti laiką, tiesa?