Purvini pinigai [K.M]

[1]. Prologas

Aš Gabija Stark, 28 metų merginą baigusi Niujorko universitetą, tapau savo tėvo kompanijos naująją vadove.

Man būnant 17likos mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Mamai susiradus naują vaikiną, dabartinį savo vyrą Edmundą, mums teko kraustytis gyventi į kitą miestą. Turėjau du pasirinkimus kraustytis su mama arba gyventi su tėvu. Kadangi negalėjau mamai atleisti už tai, kad nepagalvojus apie mane nusprendė kraustytis, vien dėl vyro kurį pažinojo kelis mėnesius pasirinkau gyventi su tėvu. Nuo mažens mano gyvenime trūko pastovumo, kai tėtis vis dar buvo su mama mes ištisai kraustydavomės. Galbūt dėl to taip pykau ant mamos, nes ji man buvo prižadėjusi, kad taip daugiau nebus.

Nors ir gali skambėti kvailai, nes seniau kraustydavausi dėl tėčio darbo ir pasirinkau gyventi su juo. Tai buvo principo reikalas, nors ir buvo tikėtina, kad tai teks daryti vėl man jau buvo nesvarbu.

Manau būtų verta paminėti vieną ypatingą detalę, su tėvu beveik nebendravau ir visiškai nesutariau. Priežastis buvo paprasta, tėvas susiradęs meilužę paliko mus su mama vienas. Mamai teko dirbti viršvalandžius, nors ir tėvas siūlė mamai pinigus iš principo ji jų nepriimdavo. Tėvas niekada nenustojo stengtis su manimi bendrauti kiekvieną savaitgalį kviesdavosi pas save, tačiau aš dažniausiai atsisakydavau. Užtat tuos kartus, kai mama įkalbėdavo mane važiuoti aplankyti tėvą, jis kiekvieną mielą kartą mane vesdavosi į darbą ir man sakydavo, kad kompanija kažkada priklausys man. Mano atsakymas dažniausiai būdavo neigiamas.

Taip žinau dabar ganėtinai keista, kad esu jo firmos vadovė. Lygiai prieš vienuolika metų sakiau, kad tai ne man, bet įsikrausčius ir palikus seną gyvenimą tai atrodė pats geriausias sprendimas. Gyvenant su tėčiu ir praleidžiant daug laiko jam padedant tai man pradėjo patikti. Įgijus daug praktikos padėdama tėvui ir matydama, kaip viskas veikė nusprendžiau, kad noriu susieti savo gyvenimą su verslu. Verslas buvo mano būdas šiek tiek pamiršti tai ką praradau palikdama savo draugus ir miestą, kuris man taip patiko.

Esu viena iš žinomiausių verslo vadovių moterų šalyje. Per 4 metus sugebėjau išplėsti kompaniją ir ją padaryti žinomesnę negu kada nors ji buvo. Tėvo pasirinkimas verslą perduoti man taip pat sulaukė daug publikos dėmesio. Tėvas iki šiol sako, kad ko jam reikėjo tai moteriškos pagalbos, nors aš manau problema buvo, kad jis visiškai nežinojo ką daro. Neveltui senelis jam verslą perdavė net nepasiūlęs baigti mokslų.

Visas pyktis kurį laikiau ilgą laiką ant tėvo atslūgo ir mes dabar esame ganėtinai artimi. Jis visada man kartoja kaip manimi didžiuojasi, kas mane labai džiugina. Tuo tarpu mano santykiai su mama vis dar neatsistatė. Nors ir bandau palaikyti ryšį su mama tai yra labai sunku, nes mama ant manęs pyksta, kad pasirinkau tėvą vietoj jos. Norėčiau sakyti, kad to gailiuosi, bet meluočiau pati sau.

O kaip žmonės iš mano senojo gyvenimo? Nežinau. Mano buvusieji draugai nors ir visada liks labai brangūs išnyko iš mano gyvenimo. Nors ir norėjau palaikyti ryšį su jais tai buvo begalo sunku. Mūsų gyvenimo būdai pasikeitė. Nebebuvau ta mergina, kuri vaikščiojo į vakarėlius ir maišė dieną su naktim. Senoji ,,Šviesiaplaukė" pranyko man įsikrausčius gyventi į Niujorką.

Kartas nuo karto gaunu žinute iš savo senosios geriausios draugės Simonos, tačiau mūsų santykiai galima sakyti neegzistuoja, tiksliau taip ir maniau iki šiandienos kai sulaukiau laiško apie jos vestuves.

Emetas ir Simona jus maloniai kviečia į savo vestuves. Rugpjūčio 14liktą dieną. Dresskodas: Raudona spalva.

Sėdėdama prie savo darbo stalo ir žiūrėdama į pakvietimą buvau nustebusi. Mane stebino ne faktas apie vestuves, bet tai kad gavau kvietimą. Nors ir buvome kažkada labai artimos tai buvo beveik prieš 12 metų. Iki šiandien prisimenu kiekvieną mūsų nuotykį ir išdaigas iš paauglystės.

- Simona jeigu mus sugaus kaltinsiu tave. – Ištariau Simonai, kuri su padirbtu asmens dokumentu planavo nusipirkti Vyno bonką.

- Net ir jeigu mus pagaus nieko blogo neturėtų atsitikti. – Rinkdamasi Simona man pasakė. – Kuris skanesnis baltas ar raudonas vynas? – Laikydama dvi bonkas savo rankose nusijuokė.

- Aš negaliu tavimi patikėti.

Netgi pati nežinojau ar noriu dalyvauti. Turbūt mane baugino tas faktas, kad turėsiu sutikti Raimondą savo pirmą tikrą meilę.

Iš mano minčių mane ištraukė mano asistentė. - Panele Stark, pas jus atėjo potencialus darbuotojas. - Rita ištarė ir man maloniai nusišypsojo. Jau kelias savaites ieškau žmogaus, kuriam galima patikėti kompanijos socialinius tinklus kadangi tam nebeturiu laiko.

- Įleiskite, ačiū - Aš jei pasakiau ir toliau rankose apžvelginėjau ataskaitas. Girdėjau kaip atsidarė durys, pakėlus akis pamačiau jauną vaikiną, kuris man nusišypsojo.

- Sveiki panele Stark - Jo balse girdėjosi jaudulys ir baimė, neveltui tai buvo svarbus darbo pokalbis. Jis buvo šviesų plaukų ir ganėtinai gražių bruožų, jo akis dengė akiniai.

- Prisėsk - Parodžius kėdę jam pasakiau. Vaikinas priėjęs prie kedės nervingai atsisėdo ir išsitraukė dokumentus.

- Aš atėjau į šį darbo pokalbį, nes norėčiau dirbti jūsų firmoje - Jis kukliai nusišypsojo ir žiūrėjo į mane. Turbūt pats vaikinas iš jaudulio nesuprato, kad pasakė akivaizdų dalyką.

- Taip, taip. Visa tai žinau iš asistentės. Taip pat žinau, kad baigei žurnalistiką vienoje iš geriausių kolegijų Niujorke - Turėjome nedidelį žurnalą, tiksliau katalogą, kuris buvo ganėtinai ne populiarus. - Taip pat turbūt žinai, kad į darbą įeina socialinių tinklų tvarkymas?

- Taip, manau galėčiau pagyvinti jūsų žurnalą įtraukti naujų įdėjų, kurios pritrauktų daugiau skaitytojų. Galėčiau dirbti ir viršvalandžius taip pat turėti lankstų grafiką - Vaikinas man parodė savo dokumentus, kuriuose buvo daug rekomendacijų.

- Stebinančios rekomendacijos Emili - Vaikinas į mane pažiūrėjo ir plačiai nusišypsojo.

- Man buvo įdomu kiek tau laiko reikės mane prisiminti. - Vaikinas nusijuokė, prieš mane sėdėjo mano buvęs geriausias draugas. Emilis ir aš buvome neįskiriami prieš man įsikraustant praleidome daug laiko kartu. Emilis dažnai man duodavo peržiūrėti savo naujus kūrinius, kurie visada mane stebindavo.

- Aš tikiuosi neatėjai čia nes manei, kad taip lengvai gausi darbą, nes mane pažysti - Šmaikščiai jam pasakiau.

- Žinai smagu, kad po tiek metų vis dar turi ta patį humoro jausmą, bet ar tai reiškia, kad aš priimtas?

- Jeigu manęs nenuvilsi.

- Pamatysi nepasigailėsi šio sprendimo. - Emilis atsiduso - Keista tave matyti ant žurnalų viršelių. Kartais negaliu patikėti, kad tai ta pati panelė kuri buvo vakarėlių siela. - Šįkart jo balsas skambėjo šiek tiek liūdniau, neveltui mums atsisveikinat abudu pradėjome verkti.

- Žmonės keičiasi, plius nesu tokia nuobodi kaip gali atrodyti. - Nusijuokiau ir link jo pastūmėjau darbo sutartį. - Neversk manęs gailėtis Emili ir jeigu ką aš tavęs nepažystu - Jam mirktelėjau, jis lėtai paėmė dokumentus nuo stalo ir pradėjo skaityti.

- Dėkui šviesiaplauke. - Jis ištarė ir atsistojąs ėjo link durų. Ta pravardė buvo dalis mano visos paauglystės ir ją ištarė vaikinas, kuris ją sugalvojo. Mane aplankė toks dezavu jausmas, kuris vertė jaustis liūdnai.

- Panelė Stark - Aš ištariau - Vadink mane Stark - Jis atsisuko ir palinksėjęs išėjo pro duris.

Ach, nuo praeities taip lengvai nepabėgsi...

Sveiki mieli skaitytojai, štai pirma šios knygos dalis. Veikėjai yra iš mano knygos laipsniai, jeigu būtų įdomu kviečiu mielai paskaityti! Iš anksto atsiprašau už klaidas mokykloje lietuvių kalba nebuvo mano stipriausia pamoka. Tikiuosi sudominau ir skaitysite toliau.

Nepamirškite žvaigždutės ir komentarų 🥰