Purvini pinigai [K.M]

[8]. Pavydas

Nikas atsisukęs į manę nusijuokė - Tu draugavai su juo? - Apkabinęs mane per liemenį prisitraukė arčiau ir pabučiavo mano žandą. Aš prie jo prisiglaudžiau ir šiek tiek nusiraminau, kaip netikras vaikinas jis buvo geras ramstis, kai ko nors reikia šalia. Nors ir jis žaisdavo su mano nervais, tačiau dalis to mane žavėjo.

- Taip gali patikėti draugavau. – Ištariau ir atsidusau stebėdama Raimondą su Toma. Su ta pačia mergina dėl kurios jis man sakė nesijaudinti, ta pačia mergina kuri bandė sugriauti mūsų santykius.

- O kas ta mergina su juo? – Nikas paklausė kartu su manimi stebėdamas porelę.

- Jo buvus, nu dabar tai turbūt dabartinė. Keista pamenu koks jis sužlugdytas buvo, kai ji jį išdavė.

- Žinai turbūt suprato, kad už tave geresnios nesusiras – Nikui tai pasakius nusijuokiau.

Simona atsisukus į mus, pamojavo ateiti. Nikas manęs nepaleidęs iš glėbio pakuždėjo į ausį. - Sukelsim jam tokį pavydą, kad maldaus su juo susitaikyti, tačiau aš be kovos nepasiduosiu. -Mano veidą papuošė didžiausia šypsena. Nikas yra tobulas partneris tokiam planui. Šios vestuvės Raimondui bus pragaras.

- Sveiki - Mes su Niku pasisveikinome į mus iškarto atsisuko Raimondas, kurio žvilgsnis atrodė labai suglumęs. - Susipažinkit, Nikas Mikalsonas - Aš šyptelėjau ir prisiglaudžiau prie jo arčiau. - Mano vaikinas.

- Malonu - Raimondas rimtai ištarė ir paspaudė jam ranką.- Nežinojau, kad turi vaikiną - Jis žvilgtelėjąs į mane rimtai pasakė ir nužiūrėjo mane aukštyn žemyn. Jis atrodė dar labiau pasipiktinęs negu prieš tai. Tokia jo reakcija teikė man pasitenkinimą savimi. Kerštas gali būti toks saldus.

- Tu gal interneto neturi? - Emilis nusijuokė, o Raimondas tiesiog pavartė akis. - Paskutinis darbas, kurį teko man atlikti tai tvarkyti visus straipsnius apie šia porelę.

- Emilis yra nuostabus darbuotojas, be jo neįsiversčiau. Plius smagu turėti žmogų, kuris manęs nebijo kaip tikro velnio - Aš atsakiau ir mes su Emiliu nusijuokėme. Tai buvo tiesa Emilis buvo tikras spindulys mano ofise.

- Nu nemeluosiu tu kartais gąsdini.

- Darbuotojas? - Toma įsiterpus į pokalbį paklausė, ji neatrodė patenkinta, kad vestuvėsė dalyvauju ir aš. Ne kartą ir ne du mačiau, kaip kreivai ji žiūrėjo į mane. Kai kurie žmonės nesikeičia.

- Į ką taip žiūri? – Piktai atrėžiau Tomai, kuri man atvykus į vakarėli nenuleido akių nuo manęs ir Raimondo. – Pavydas? – Toma pavartė akis ir nusišypsojo.

- Nesijaudink jis vis tiek visada grįžta pas mane – Toma piktai atrėžus išėjo.

Dabar suprantu, kad ji nemelavo. Negalėjau suprasti, kaip Raimondas galėjo su ja susitaikyti. Iki šiol pamenu kiekvieną kartą, kaip jis šnekėjo apie Tomą ir negirdėdavau nei vieno gražaus žodžio. Iš mano minčių mane patraukė Niko balsas.

- Taip, mano mylimoji yra vienos iš geriausių firmų vadovė, neskaitant mano - Nikas nusijuokė, o aš tiesiog pavarčiau akis. Jis visada mėgsta mane erzinti.

- Nikai tu žinai, kad tai netiesa.

...

Pokalbiui einantis į pabaigą Nikas liko šnekėtis su Emetu ir keliais senais pažystamais, kaip Gytis ir Domas. Tuo tarpu aš nuėjau prie baro sau pasiimti ką nors išgerti. - Atrodai nuostabiai, nenorėjau nieko sakyti prie tavo vaikino. Jis nepanašus į tavo tipišką pasirinkimą - Išgirdau ta gerai pažystamą balsą, kuris kažkada buvo muzika mano ausimis.

- Raimondai - Atsidusau ir atsisukau į vaikiną. Jis atrodė žavingai buvo keista jį matyti su kostiumu, nes jis nemėgsta rengtis formaliai, bet kostiumas jam labai tiko. Veidą puošė gražiai sutvarkyta barzda kuri išryškino jo smakrą, o plaukai buvo dailiai sutvarkyti.- Man jis jau tai sakė, o tavo nuomonė man žinok nėra įdomi. Iš kur tu gali žinoti koki vaikinai man patinka? Tu manęs nepažysti.

- Šviesiaplaukė tapo šalta. - Raimondas lyg peikdamas mane ištarė ir priėjo arčiau manęs. – Aš tave pažystu geriau negu jis sugebės pažinoti.- Jis bandė paglostyti mano žandą, bet aš patraukiau jo rankas kuo greičiau.

- Kaip tau mielasis aš Stark, ne šviesiaplaukė ar Gabija. Tu mane pažinojai prieš dvylika metų, tai nieko nesudaro. Tu nieko nežinai apie mane. - Piktai jam atsakiau ir nusijuokiau - Eik, nenoriu, kad tavo mergina dar labiau pavydėtų. - Jis atsisuko į Tomą kuri šnekėjo su Simona. Ji nenuleido akių nuo mūsų, o savo rankoje stipriai laikė stiklinę šampano. Gal dabar supras koks tai yra jausmas kai kas nors lenda į tavo santykius.

- Pavydas? - Nežinau ko jis tikėjosi, bet Raimondas per daug savimi pasitikėjo. Ne veltui per dvylika metų žmonės gali neatpažįstamai pasikelti.

- Tik kai velnias užšals aš tavęs pavydėsiu - Ištarus šiuos žodžius greitai nuėjau prie Niko, kuris stebėjo šį nesusipratimą.

- Žinai jis per daug sau leidžia – Nikas ištarė ir mane apsikabino. Jaučiausi sumišus dėl viso šito reikalo, turbūt Nikas tai pastebėjo ir pakėlęs mano smakrą aukštyn ištarę. – Pažiūrėk į mane. Tas šunsnukis nevertas tavo nervų – Žiūrėdama jam į akis galėjau šiek tiek nusiraminti.

....

Vakarienei pasibaigus su Niku atsisveikinome su Simona ir Emetu. Pora mums patikslino laiką kada atvykti į pačią ceremoniją. Visą vakarienę Raimondas nenuleido nuo manęs akių, kaip tyčia Toma jam visa laiką bandė kartis ant kaklo. Ar aš pavydėjau ? Nežinojau ar reikėjo gailėtis Tomos, kad ji taip savimi nepasitikėjo ar iš jos juoktis, tačiau pavydas buvo paskutinė emociją, kurią galėjau jausti tokiu momentu. Nikas visą laiką tuo tarpu elgėsi kaip tikras džentelmenas.

Raimondas:

Nesitikėjau pamatyti Gabiją vestuvėse, o ypatingai pamatyti ją su antra puse. Pamačius ją mano mintys grįžo į ta momentą, kai ji mane paliko.

- Raimondai aš negaliu, ne tai per didelis kilometrų skaičius - Ji liūdnai ištarė ir paleido mano rankas - Mums laikas eiti skirtingais keliais - Jos balsas lūžinėjo lyg ji būtų sugedęs žaisliukas, o rankos drebėjo.

- Šviesiaplauke - Aš ja apsikabinau iš nugaros - Mažyte - Jei pakuždėjau į ausį negalėjau taip lengvai paleisti merginos, kuri buvo mano gyvenimo spindulėlis. - Negali viskas taip baigtis, negali tu mane girdi? - Viduje mano širdis dažinėjo į mažas daleles.

- Gali - Ji ištrūkus iš mano apkabinimo, ištarė šiuos žodžius taip šaltai lyg tai jei buvo lyg menkniekis, lyg jei nerūpėjau nei aš nei mūsų istorija.

- Raimondai viskas gerai mažuti? - Toma paklausė ir glostė mano ranką. Toma nors su Gabija skyrėsi, kaip diena ir naktis man padėjo, kai jos reikėjo labiausiai.

- Viskas gerai - Melavau, man buvo skaudu ir buvau pilnas pavydo. Turbūt kvaila pavydėti merginos su kuria draugavau prieš daugiau negu dešimt metų, bet negalėjau suvaldyti emocijų.

Nepamirškite komentuoti ir balsuoti 😁❤️