Purvini pinigai [K.M]

[7]. Pyktis

Nikas visą skrydį nepaleido manęs iš savo glėbio. Jo pikta veido išraiška dingo po kurio laiko ir jis atsipalaidavo. Pusę skrydžio pramiegojau, nes buvau labai pavargusi todėl neteko sėdėti nejaukioje tyloje. Aš žinojau, kad Nikas nori, kad visi žinotų apie mūsų „Santykius", tačiau prieš užmiegant negalėjau nepastebėti, kaip jis piktai stebėjo Emilį ir kaip jis tvirtai laikė mane šalia. Nežinojau ar Nikas pavydėjo ar tai tik buvo jo žaidimo planas ir negalėjau suprasti kas vyksta.

Išlipę iš lėktuvo atsisveikinome su Emiliu, kuris minėjo, kad liks pas savo tėvus. Tuo tarpu Nikas užsakė mums prabangų viešbutį, kuriame ir vyko vakarienė. Netgi man kalbant su Emiliu jaučiau įtampą tarp vaikinų.

...

Visą kelione Nikas tylėjo ir sėdėjo prie savo telefono, neatrodė, kad buvo labai patenkintas. Aš bandžiau jo paklausti ar viskas gerai, tačiau jis apsimetė lyg nieko nebuvo. Šiuo metu mes važiavome link viešbučio ir negalėjau tylėti. – Kodėl tu toks tylus?

- Nežinau. Tu tai labai patenkinta kalbėjai su tuo Emiliu ar koks jo ten vardas – Nikas šiek tiek pikčiau pasakė ir nesusilaikius sukikenau. Nikas atsisuko į mane ir piktai pažiūrėjo. – Kas tau tokio juokingo?

- Tu pavydi? – Aš jo paklausiau ir Nikas nusišypsojo. – Taip tu pavydi – dar kartą nusijuokiau ir Nikas pavartė akis.

- Tavo juokas gražus – Nikas man ištarė ir išmušė mane iš vėžių.

Man patiko matyti Niko tokią pusę, pavydumas, kad ir kaip nekeista jam tiko. Tik nesupratau, kam pavydėti jeigu tai tik žaidimas.
...

Nikas tuo tarpu kol aš ruošiausi gulėjo ant lovos vis dar su savo telefonu rankose. Mano galvoje vis dar buvo tas momentas mašinoje, kai prigavau Niką vis dar buvau sutrikus ar čia vis dar tas pats žaidimas. Nenoriu sau pripažinti, kad man išties patinka laiką leisti kartu su juo. Negaliu sau to leisti. Paskutinį kartą tokia pasimetus jaučiausi taip pat dėl jo.

- Negaliu patikėti, kad tu sutikai – Nikas man padavė taurę šampano.

- Nežinau manau tai yra geras būdas atšvęsti mūsų sandorį su stambiu klientu. – Nusišypsojau ir abudu susidaužėme taurėmis. Nesitikėjau, kad klube iš visų žmonių laiką leisiu su Niku.

- Tavo šypsena labai graži meile – Nikas ištarė ir aš pavarčiau akis.

- Kodėl tu taip mane vadini? Niekada nesupratau. – Jo paklausiau ir Nikas priėjęs prie manęs man pakuždėjo į ausį.

- Gal jeigu dažnai kartosiu įsipildys.

Apsirengiau baltą kostiumą su bodžių kuris nepaliko daug vaizduotei. Atrodžiau nepriekaištingai. Nikas dėvėjo baltus marškinius ir kelnes, jo plaukai buvo gražiai sutvarkyti, o marškiniai išryškino gražias rankas. - Pasiruošęs? - Aš jo paklausiau jis manę pamatęs nužiūrėjo nuo viršaus iki apačios. Jaučiau kaip mano žandai vis dar raudonavo.

- Atrodai... Nuostabiai - Jis man mirktelėjo ir aš tik nusišypsojau. - Metas pradėti spektaklį.

Užrakinę kambario duris judėjome link apačios kur buvo galima girdėti minios balsus. Važiuodami liftu susikibome rankomis ir ėjome link pokylių salės. Jaučiau kaip pradėjau įsitempti ir kvėpuoti darėsi vis sunkiau - Viskas gerai? - Nikas paklausė ir sustojo. - Jeigu nenori galime neiti ir sėdėti viešbučio kambaryje.- Jis paglostė mano ranką ir žiūrėjo man į akis ir tai padėjo man nusiraminti. Žinojau, kad bus sunku susitikti su Simona ir visais kitais senais draugais, bet nesitikėjau, kad bus taip jaudinsiuosi.

Nikas suprato, kad noriu toliau ten eiti tvirčiau mane apkabino ir judėjome toliau. Štai ir laikas prisiminti senąjį gyvenimo etapą.

Salė buvo papuošta, visur vyravo švelnios spalvos ir juodos detalės. Simona visa tai suplanavo galiu lažintis. Vis dar prisimenu, kaip planavome jos su Emetu vestuves ir kaip ji žadėjo, kad spalva bus raudona.

Simona dėvėjo juoda suknelę, O Emetas buvo pasipuošęs kostiumu, kuris derėjo prie Simonos suknelės. Praėjus šitiek laiko buvo keista juos matyti tokius pasikeitusius, atrodo neseniai jie buvo įsimylėja paaugliai, kurie jaudinosi kai reikėdavo susikibti rankomis. Simona pamačius mane galima sakyti neteko žado.

- Gabija aš bijau - Simona jau gera pusvalandį negalėjo nustovėti vietoje.

- Jūs vienas kitą pažystate jau visą amžinybe nėra ko jaudintis - Bandydama ją raminti ištariau. - Viskas bus gerai. - Šiandien po ilgo delsimo Emetas ir Simona eis į pasimatymą.

- O jeigu aš jam nepatiksiu ir tada bus labai nejauku? - Simona atsisėdo prie manęs ir aš ja apsikabinau per pečius.

- Aš jau matau jūsų vestuves ir šešis vaikus, o tu drįsti gadinti mano svajones - Mes abidvi pradėjome juoktis. Žinojau, kad geriausias būdas ja nuraminti tai yra gerai pasijuokti.

- Gabija - Ji ištarė ir nusišypsojo. Simona stipriai mane apsikabino ir nepaleido. Pasiilgau Simonos labiau negu leidau sau pripažinti. Atsitraukus nuo manęs ji pažiūrėjo į Niką.

- Sveika, Nikas Mikalsonas - Nikas šyptelėjo ir paspaudė Simonai ranką.

- Malonu Simona - Ji atsisuko į Emetą - Čia mano sužadėtinis Emetas - Nikas taip pat paspaudė Emetui ranką.

- Malonu - Nikas nusišypsojo ir jo rankos atsidūrė aplink mano liemenį. - Gabija daug pasakojo apie jus - Jis šyptelėjo ir pabučiavo mano kaktą. Nikas meiliai mane laikė šalia savęs ir jaučiausi saugiai, tai padėjo taip nesijaudinti.

- Smagu girdėti - Simona ištarė jos balse buvo galima girdėti sutrikimą, nes prieš pakvietimą į vestuves ganėtinai mažai bendravome. Turbūt tai viena iš detalių kuria pamiršau paminėti Nikui.

- Man labai keista jus matyti čia. Jūs esate lyg žvaigždės - Simona nusijuokė, turbūt ji omenyje turėjo visus straipsnius. - Smagu girdėti, kad darbas taip gali suvesti žmones.

- Na tikrai taip, vos tik pamačiau Gabija žinojau, kad ji man skirta - Nikas ištarė o aš vos susilaikiau nepavarčius akių, jis taip gerai meluoja, kad kartais pagalvoju, kad tai tiesa.

- Jis buvo tikra staigmena - Meiliai šyptelėjau. Simonos veido nepaliko šypsena. Ji tikrai atrodė laiminga dėl ko negalėjau nesidžiaugti. Gal ir Dijos idėja nebuvo tokia kvaila kaip ir maniau.

- Emetai, o kur Gytis su Raimondu? - Simona paklausė Emeto, o mano širdis pradėjo plakti greičiau. Paskutinį kartą jį mačiau kai įsiskyrėme, todėl net neįsivaizduoju kaip aš reaguosiu.- Prakalbai apie velnią ir jie pasirodė - Simona su Emetu nieko nelaukdami ėjo link jų, o tuo tarpu mes su Niku stebėjome vaizdą.

Raimondas buvo susikabinęs rankomis su Toma.

- Kas ji tokia? – paklausiau Simonos, kuri su manimi stebėjo, kaip kažkokia mergina kalbasi su mano vaikinu.

- Gabija nesusinervink, bet ten Toma... – Simonai ištarus tą vardą mane užvaldė pyktis.

- Kiek galima aš nesuprantu. Ji žino, kad jo nesusigražins. Kam išduoti vaikiną jeigu jam susiradus kitą merginą bandysi jį nukabinti. – Pavarčiau akis ir stebėjau, kaip Raimondas ginčijasi su Toma.

- Įdomu apie ką jie kalba. O tu nepyksti, kad jis išviso veliasi į kalbas su ja?

- Aš juo pasitikiu, gal jeigu jis jei tiesiai šviesiai viską pasakys Tomą nelys prie jo. Užkniso ji kaip mažas vaikas, ne tik su savo draugutėmis neduoda man ramybės, bet ir jam.

Ta pačia mergina kuri stengėsi sugadinti mūsų visus santykius.

Dabar supratau ką jaučiu ir tai yra pyktis.

Balsuokit, komentuokit ❤️