Purvini pinigai [K.M]

[9]. Pinigai

Atsibudau Niko glėbyje, jis gulėjo mane stipriai apsikabinęs. Jo garbanoti plaukai buvo susivėlę, o kai jis buvo be marškinėlių, tuo tarpu aš galėjau stebėti jo visas tatuiruotes. Jis buvo labai gražus, vienas iš gražiausių vaikinų kuriuos buvau mačius. Galėjau priprasti prie tokių rytų. Vakar grįžus iš vakarienės Nikui papasakojau visą istoriją apie Raimondą ir Tomą.

- Aš nesuprantu, kaip tau nenusibodo klausytis. – Jam pasakiau, o Nikas tik nusišypsojo.

- Nežinau turbūt man labai patinka tavo balsas arba kaip atrodai susierzinus – Aš pavarčiau akis, o Nikas prisiglaudė prie manęs. – Tu pasakok, pasakok – Pažiūrėjus į jį prisiglaudusį prie manęs negalėjau nenusišypsoti. Nikas atrodė, kaip mažas vaikas laukiantis istorijos prieš miegą.

- Aš jau viską papasakojau, o tu neturi nepasisekusių meilės istorijų? – Nikui išgirdus šiuos žodžius jo šypsena dingo.

- Šita istoriją kitai dienai.

Bandžiau ištrūkti iš Niko glėbio gerą pusvalandį, tačiau kiekvieną mielą kartą jis mane vis stipriau prisiglausdavo šalia. Nors ir jeigu prabusdavo kelioms sekundėm greitai ir vėl užmigdavo. Aš per jį pavėluosiu.

- Nikai paleisk mane - Aš jam garsiai ištariau. Vaikinas tik suzyzė ir eilinį kartą toliau užmigo. - Nikaiii mes pavėluosime - Surėkiau ir Nikas šoktelėjąs iškrito iš lovos. Aš tik nusijuokiau, o jis pagriebęs mano ranka mane atsitempė kartu ant žemės.

- Dabar kas juokiasi? – Nikas paklausė ir nusijuokė, net nepastebėjau koks nedidelis atstumas skyrė mūsų veidus. Netikėtai išgirdau, kaip prasivėrė kambario durys.

- Oi nenorėjau trukdyti - Sumykė Simona ši rankose laikė krūva daiktu, o už jos stovėjo Toma ir Ieva. - Tiesiog tu palikai raktą salėja ir kadangi neatrašei žinutes atėjau prikelti. - Simona nejaukiai atsakė.

- Ai gi tiksliai - Aš jei atsakiau ir supratus, kad vis dar guliu ant Niko nulipau nuo vaikino - Nepyk išgaravo iš galvos. Jeigu Nikas nebūtų man leidęs atsikelti jau būčiau susiruošus - Pavarčius į akis atsisukau į Niką, kuris tiesiog šypsojosi. Padavus savo ranką padėjau Nikui atsistoti.

- Neversk nuotakos laukti eik ruoštis - Nikas man pakštelėjo į skruostą ir nuėjo link vonios kambario.

- Aš su merginomis lauksiu apačioje, mūsų laukia visažistės su kirpėjomis. - Simona ištarė ir uždarė duris. Man visiškai iš galvos neišėjo tas momentas, kuris ką tik įvyko. Vis daugiau laiko praleisdama su Niku bijau, kad jį įsimylėsiu.

...

Su merginomis atkeliavome į sutartą vietą, kuri atrodė stulbinančiai. Dekoruotojai ruošė salę ceremonijai, o Toma su Simona šnekėjo apie visus vestuvių planus. Kartais pagalvoju ar jeigu būčiau nenutraukus tokio artimo bendravimo, gal dabar aš būčiau jos vyriausia pamergė. Keista, kaip gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom.

- Štai mūsų nuotaka - Su Simona pasisveikino jos močiutė. Simona tėvu neturėjo, nu tiksliau jie paliko ją močiutei. Jeigu gerai pamenu, Simonos mama ją pasigimdė labai jauna ir pabėgo su jos tėvu ieškoti ko nors įdomesnio ir taip ir negrįžo. Simonos močiutė pamačius mane prie manęs priėjus apsikabino.

- Kokia daili tapai moteris. - Ji man ištarus paglostė mano žandą, ji buvo ir yra nuostabi moteris. Visada kai grįšdavome su Simona po ilgais nakties ji padarydavo mums pusryčius ir klausydavosi mūsų istorijų.

- Tai kaip merginos jaučiasi? Girdėjau, kad eilinį kartą grįžote paryčiais – Simonos močiutė ištarus mums padėjo lėkštę blynų.

- Simona pasakysi tu ar man pasakyti? – Simonos paklausiau.

- Nepatikėsi, bet žiūrėk ką man padovanojo Emetas – Simona močiutei parodė prisižadėjimo žiedą, kuri gavo dovanu metinių proga.

...

Laikas bėgo, o aš sėdėjau kėdėje man atrodo gerą valandą su puse. Kantrybės pas mane buvo labai mažai. Ypatingai kai turėjau darbo, netgi ganėtinai daug, tačiau kiekviena kartą, kai atsimerkdavau pažiūrėti į telefoną visažistė liepdavo užsimerkti.

- Kodėl tau taip reikia tavo telefono? - Toma paklausė, ach tik ne ji. Buvo keista, kad ji išviso su manimi kalbėjo.

- Darbo reikalai ir tiek.

- Turbūt labai sunku apsimesti, kad kažką dirbi, kai tai tavo tėvo kompanija. - Toma pašaipiai ištarė. Toma buvo ta mergina, kuri niekada nebuvo dirbus savo gyvenime, ją išlaiko Raimondas, kuris yra profesionalus futbolininkas.

- Tavo žiniai princese, aš kiekvieną dieną dirbu ir išlaikau verslą ir save. Todėl nereikia bandyti iš manęs šaipytis. - Toma tiesiog tylėjo turbūt neturėjo ką daugiau pasakyti. Daug kas mano, kad aš beveik nedirbu arba tiesiog esu gražus veidelis, nors tai visiškai netiesa.

- Viskas, baigta - Visažistė ištarė ir pagaliau galėjau atsimerkti, atrodžiau žavingai. Akių makiažas pabrėžė mano mėlynas akis, o plaukai buvo gražiai sugarbanoti.

Pasiėmus telefoną į rankas nuėjau už durų ir paskambinau vienam iš savo darbuotojų, Robertui. Jis buvo vienas iš patikimiausių žmonių mano gyvenime, kuris žinojo slapčiausias kompanijos paslaptis.

- Sveiki bose

- Kaip reikalai su siuntomis? - Nekantriai paklausiau. Po paskutinio mūsų pokalbio nieko nežinojau, nes neturėjau laiko. Pirmą kartą kitus žmones vertinau labiau už savo verslą.

- Vaikinai neseniai pranešė, kad pro sieną pravažiavo be problemų. Viskas gerai nesijaudinkit jeigu kas nors atsitiks jums pranešiu - šiek tiek galėjau atsipalaiduoti. Emilis ne veltui klausė apie straipsnius kur buvo rašoma apie kontrabandą. Tai buvo vienas iš seniausių triukų tėvui išlaikyti kompaniją po vieno karto jis nusprendė, kad tai geras būdas gauti pinigų daug daugiau negu kompanija kada nors uždirbs.

- Tu tikrai pasiryžus tam? Tu pati žinai, kad šitas darbas yra labai sunkus – Tėtis manęs paklausė dar kartą ar noriu perimti kompaniją.

- Tu pats žinai, kad aš to noriu jau esame apie tai kalbėję.

- Turiu tau pirma kai ką papasakoti, tada atsakysi man vėl – Tėtis atsisėdo šalia manęs, o aš negalėjau suprasti ką jis turi omenyje.

- Kadangi jau esi suaugus ir nori dirbti šį darbą turi sužinoti dar vieną dalyką, kuris įeina į kompanijos reikalus.

- Tu manęs neišgąsdinsi. – Tikėdamasi, kad tai dar vienas iš jo juokelių ištariau.

- Aš suradau būda, kaip uždirbti dvigubai daugiau. Robertas susiekęs su keliais žmonėmis man pasiūlė naudojantis kompanijos sunkvežimiais vežioti kontrabandą. Aš iš pradžių buvau skeptiškas, bet sutikau. – Tėtis giliai atsiduso, o aš negalėjau patikėti jo žodžiais.

Šiuo metu į mūsų kompanijos sandėlius keliauja keli tūkstančiai kontrabandinių ginklų. Purvini pinigai žinau, bet tai yra pinigai.

Balsuokit, komentuokit ❤️