Pabaiga

Pradžia (prologas)

Abigailė:

-Tavo akys pilnos baimės – tarė demonas stovintis prieš mane. – Argi negražios akys?! Įspūdinga, kaip stengiesi išlikti rami ir tau tai išeina, net taip bijant. Žinai, dabar yra momentas, kai turėtum maldauti pasigailėjimo ar bandyti bėgti, bet tu to nedarai. Kodėl? - paklausė jis. Atrodė, kad jį labai linksmino ši situacija.

-Abu žinome, kad aš jau mirusi, kaip ir kad bėgti beprasmiška. Kas dėl maldavimo, kodėl turėčiau suteikti tau šį malonumą? Mano baimė ir taip neblogai tave pamaitino jau. Galbūt aš ir silpna prieš tave, bet aš vis tiek medžiojo duktė. Tad renkuosi mirti žvelgdama tau į akis, o ne bėgdama, - tariau.

Demonas garsiai nusijuokė.

-Seniai mačiau tokia drąsią ir užsispyrusią sielą. Tavo tėvas tavimi didžiuotųsi. Nors jis kvailys, kad neišmokė tavęs, kaip kautis prieš demonus.

-Mano tėvas norėjo, kad gyvenčiau normalų ir paprastą gyvenimą žmogui, - atsakiau.

-Galėjai tai daryti ir mokėdama apsiginti. Dabar tu tik pajėgi kovoti prieš tokius pat vabzdžius, kaip tu pati. Tad aš lieku prie savo teiginio, jog tavo tėvas kvailys.

-Ką tu išmanai apie žmones? – paklausiau. Nors iš dalies sutikau su juo. Mano tėvas galėjo mane išmokyti ir daugiau apie demonus ne tik pačių pagrindų. Gal tada dar būčiau gyvenusi.

-Turbūt nieko. Aš niekada nebuvau žmogaus. Aš jau gimiau toks koks esu, - atsakė jis ramiai.

Vadinasi mane užpuolusi pabaisa iš tikro buvo labai galinga. Vargu ar egzistavo žmogus galintis įveikti gryno kraujo demoną. Tokius, net tokie patyriai medžiotojai, kaip mano tėvas galėdavo tik ištremti atgal į pragarą, bet ne nužudyti, kaip tų demonų, kurie buvo kadaise žmonės ir pardavė sielą velniui.

Užmerkiau akis tai buvo mano mirties momentas, kai demonas pakėlė savo ranką. Na bent mirsiu nenubodžiai pagalvojau sau pašaipiai.

Nieko neįvykus po kokios minutės atmerkiau akis vėl. Demonas žvelgė į mane ramiai, be emocijų, nejudėdamas. Pamatęs, kad mano dėmesys vėl sutelktas į jį tarė:

-Aš čia ne dėl tavęs. Ir tiesą sakant turiu, ką veikti be vabzdžių traiškymo. Kadangi neturiu priežasčių tavęs žudyti keliauk iš čia, kol nepersigalvojau. Be to aš nenuotaikoje pradėti vėl karą su tavo tėvu po tiek laiko taikos.

Nuo kada demonui reikia priežasčių žudymui? Pagalvojau. Ir kodėl šiam demonui rūpi mano tėvas. Net aš žinau, kad mano tėvas negali būti jam tikra grėsmė, būnant grinakrauju demonu.

-Ar tu su manimi žadi? – šio demono elgesys atrodė man keistas, net jei ir sakė tiesą. Tik kvailys taip lengvai juo pasitikėtų.

-Jei nori likti čia ir būti nužudyta man tinka ir, - saldžiai išsišiepė jis. – Spręsti tau.

Nieko nelaukdama pasileidau bėgti. Melavo ar ne jis man, buvo verta pabandyti išsigelbėti. Aš dar nenorėjau, kad ateitų mano laikas. Po kelių minučių supratau, kad demonas tikrai manęs nesiveja.

Aš likau gyva. Gal ir likau gyva tik todėl, kad jam buvau bereikšmis vabzdys, bet likau gyva ir tai buvo svarbiausia.

Tačiau nepaisant visko, mintis, kad jam buvau tas pats, kas žmogui silpnas uodas mane žeidė. Žinau, kad mano silpnumas mane šį kart ir išgelbėjo, bet kartu tai mane pykdė. Aš galėjau išspardyti užpakalį dvigubai stambesniam virukui už save, savo tėvo dėka, bet prieš šį demoną buvau bejėgė save apginti, net kai mano pačios gyvybė buvo ant ribos. Aš turėjau tapti stipresnė tą suvokiau labai aiškiai. Tik dar nežinojau kaip.