Pabaiga

XIII. Skyrius

Abigailė:

Po įvyko apleistame vienuolyne niekas mano ir Kristoferio santykiai nepasikeitė. Taip, dabar aš iš tikro supratau, koks jis galėjo būti monstras, bet aš vis tiek nemaniau, kad jis gali kelti pavojų man. Be to vien todėl, kad jį mesčiau, jis netaptu ne be demonu. Ar ši jo pusė pranyktų ir jis taptų geru. Net gi priešingai aš buvau ta, kuri ištraukė jo teigiamas savybes ir slopino jo monstro pusę.

Ką jau kalbėti, kad aš mačiau, kaip Kristoferis pasikeitė aplink mane po to, kai pamačiau jį be gailesčio žudantį. Jis tapo dar atsargesnis su manimi ir švelnesnis tarsi bijodamas, jog jeigu jis suklys aš pranyksiu, kad ir kiek kartų jam sakiau, jog jo nepaliksiu tai nepadėdjo. Jis bijojo šito. Bet su laiku jis ims manimi labiau pasitikėti ir dėl to. Visiems santykiams reikia laiko, kad pažintum savo žmogų iki galo ir galėtum pilnai pasitikėti juo ir santykiais. Aš ir vis dar turėjau savo abejonių, kai kalba pasisukdavo apie santykius ar Kristoferį. Tad per daug negalvojau apie tai laikas turėjo viską savaime sudėlioti į savo vietas.

-Abigaile, turi lankytojų, - tarė Mantas man, kai baigėsi mano treniruotė su vaikais.

Kilstelėjau antakį vienintelis asmuo, kada čia pasirodantys buvo Kristoferis ir Mantas jį nusiųsdavo tiesiai pas mane, net jei mano pamoka būdavo nepasibaigusi dar. Paulius su Kristina ar kiti mano pažįstami visada paskambindavo man prieš pasirodydami, kad pažiūrėti ar esu laisva.

-Kas manęs ieško?

-Nesu tikras ir pats. Jie nebuvo likę prisistatyti, - keistai tarė Mantas.

Ar gi tai neįdomu pagalvojau.

-Tuoj ateisiu, kad ir  kas tas asmuo, jis gali palaukti, kol persirengsiu kelias minutes, - tariau.

-Žinoma, liepsiu jiems palaukti tavęs laukiamajame.

Linktelėjau jam nueinant. Tai gi turėjau ne vieną, bet du ar kelis lankytojus. Na kol tai nebuvo demonai man nerūpėjo.

Po kokių dvidešimties minučių persirengusi ir susirinkusi savo daiktus patraukiau į laukiamąjį. Laukiamasis buvo įrengtas baras su kelio kėdėm, kur žmonės galėjo įsigyti atsigerti po treniruotės ar lengvų užkandžių.

Prie jo ir radau sėdinčius savo tėvą su Natu.

-Ko tau reikia? -  paklausiau savo tėvo iškart.

-Ar viskas gerai? – paklausė Mantas, kuris stovėjo už baro iškart išgirdęs mano nedraugišką toną. Jam buvo akivaizdu, kad tai nebuvo žmonės kuriuos man būtų malonu matyti.

-Taip, - atsakiau jam jau šyptelėdama. – Tai mano tėvas galite susipažinti.

Iš Manto veido tai pat dingo draugiška šypsena jam išgirdus mano žodžius.

-Jei nori galiu juos išspirti laukt, - pasiūlė jis man.

-Tai nebūtina esu tikra jie turi gerą priežastį čia būti, be to šita aš visai mėgstu parodžiau jam pirštu į  Natą, - o tada tariau jau Natui. – Sveikas, malonu tave matyti, - mirktelėjau jam draugiškai.

Natas nusišypsojo man savo plačia šypsena tai pat.

-Man ir tave, net jei niekada mūsų susitikimai nebūna dėl to, jog pasiilgome vienas kito, o dėl iškilusios problemos.

Tai gi kažkas iš tikro vyko vėl. Nieko nauja iš tiesų vėl kažkas, dėl demonų ar Kristoferio.

-Taip, - atsakiau jam. – Aš jau eisiu Mantai, susitiksime vėliau. Man viskas bus gerai, - dar pridūriau jį nuramindama.