Pabaiga

Eiga

Abigailė:

-Tu neturėtum čia būti, - tarė man Kristoferis liudnai.

-Ar tu sužeistas? – paklausiau.

Visas Kristoferio kūnas buvo padengtas krauju. Aš tik nesupratau, kur buvo jo priešų kraujas, o kur jo.

-Nei vienas šio kraujo lašas nėra mano, - tarė jis atsakydamas į mano klausimą. Tada jau be emocijų pridūrė. – Tu niekada neturėjai manęs pamatyti tokio.

Supratau, ką jis turėjo omenyje, pirmą kartą, net man jis atrodė dabar, kaip monstras. Taip, esu jį mačiusi žudant ir seniau, bet tai būdavo iš būtinybės arba ginant mane. Aš nebuvau dar mačiusi jo tokio brutalaus. Jis padarė viską, kas buvo jo valioje, kad jo priešai mirtų, kuo skausmingesne mirtimi ir kuo labiau kentėdami. Ir net aš galėjau matyti, kad jis tuo mėgavosi. Dabar buvo tas momentas, kai aš turėjau jo išsigąsti, bėgti nuo jo suvokusi, koks jis iš tikro monstras. Pagaliau supratau, kad net tarp monstrų jis buvo pavojingiausias monstras. Ir kodėl mano tėvas iš tiesų jį ištrėmė į pragarą.

-Jei nori mane palikti po to, ką matei, tai tavo vienintelė ir paskutinė galimybė tai padaryti, - tarė ramiai Kristoferis stebėdamas mane ir vis dar neberodydamas jokių emocijų.

Jis mane paleido, jei dabar būčiau jį palikusi. Jis būtų mane paleidęs ir leidęs nugyventi savo gyvenimą be jo.

Bet net po visko, ką mačiau tai nebuvo tai ko aš norėjau. Aš pati buvau savanaudis ir godus žmogus. Ir tai kad man nerūpėjo jo palikti lavonai ar visas blogis, ką jis padarė, tik įrodė, jog buvau dar blogesnis žmogus nei maniau pati, bet man ir tai nerūpėjo. Kol man brangūs žmonės buvo saugus nuo jo. Jis galėjo sunaikinti ko ne visą pasaulį ir man tai nebūtų rūpėję. Turbūt aš tikrai buvau sutverta jam.

Na ką nuo dabar bus laikas pradėti tikrąjį istorijos veiksmą, kad jau pradėsime antrąją istorijos dalį;)