Pabaiga

XIV. Skyrius

Abigailė:

Mes atvažiavome į jaukų užmiesčio namą. Tai buvo rudo  rastinio medžio dviejų aukštų namas. Iš to, kaip medžiotojai išlipę iš mašinų tiesiai patraukė į namo vidų buvo akivaizdu, kad jie čia jautėsi, kaip namie. Namo pirmame aukšte galėjai matyti du didelius langus, kaip antrame buvo pora mažesniu su balkonu. Namas buvo apsuptas medžiais ir gėlynais buvo akivaizdu, kad artimiausias kaimynas buvo to už kelių kilometrų.

-Kur mes? – paklausiau Nato.

-Pas draugų, - paprastai atsakė jis. - Ši vieta apsaugota magija, tad jokie nekviesti svečiai mūsų čia neras.

Linktelėjau.

Pažvelgiau į Kristoferį, bet šis tik mirktelėjo man patraukdamas paskui Natą ir kitus į namo vidų.

Vos įėjus į namo vidų patekome į svetainę per barą sujunkta su virtuvę. Virtuvės spinteles ir baras buvo taip pat iš rudo medžio, net sofa svetainėje buvo rudos odos su rudu mažu kavos staliuku ir jau didesne tokia pat ruda komoda su televizoriumi. Namo vidus buvo toks pats rudai rastinis, kaip ir išorė. Tik kol jie buvo šviesesnės rudos spalvos baldai buvo tamsios ir sunkios rudos spalvos.

-Sveiki, - pasisveikino su mumis tamsiaplaukė moteris. Ji buvo apie keturiasdešimties greičiausiai vieno iš medžiotojio šeimos narė ar net žmona iš to, kaip draugiškai ji visus sutiko.

Kad esu teisi suprato iš, kaip vienas iš medžiotojų priėjęs pakštelėjo jai į žandą.

-Čia mano žmona Andrėja, - linktelėjau pasisveikindama. – Ir mano duktė Laura, - dedurė jis, kai laiptais į svetaine nusileido ir jauna mergina apie aštuoniolikos metų. Ji buvo tikra mamos kopija. Tokie pat veido bruožais, ilgi ir tamsiai juodi tiesus plaukai, tokios pat tamsios rudos akys. Tik ji buvo labai liekna, kol jos mamai metai buvo pridėję kelis kilogramus, bet toli gražu nebūtum ir jos mamos galėjęs pavadinti su antsvoriu. Ji buvo graži moteris, kaip ir jos duktė.

-Ilga diena? - paklausė ji tėvo.

-Tarkime sustikome neplanuotų draugų.

Ji tik linktelėjo. 

-Tai Arono, - duktė tarė medžiotojas žmonai, - Atleisk nežinau tavo vardo, - tarė jis lengvai nesusipatogines. Buvo akivaizdu mano tėvas apie nekalbėdavo.

-Abigailė, - prisistačiau.

Kai jau ruošiausi paklausti, kur mano tėvas jis įžengė pro lauko duris tai pat.

-Tai kas įvyko? – paklausė jis tiesiai, net nepasivaikindamas su nieko ir ignoruodamas mane.

-Mus už puolė demonai, jie turi angelų durklą, - tarė blondinas. – Pradžioje manėme, kad taikinys buvome mes, bet dabar akivaizdu, kad viskas buvo dėl durklo.

-Kaip jie sužinojo apie jūsų susitikimo vietą ir kad turime durklą?

-Nežinau. Gal mus slapta stebėjo.

-Antikristas įtaria, kad turime išdaviką, - prisidėjo prie pokalbio Natas.

-Tu jam pritari? – paklausė tėvas.

-Nežinau, bet visko gali būti tad geriau būti atsargiems. Tai nebūtų pirmas kartais, kaip mus išduoda savi.

Tėvas tik linktelėjo.

Prie manęs priėjo Laura.

-Gal ko nori atsigerti? Neatrodo, kad esi čia savo noru,- paklausė ji.

Nusišypsojau jai švelniai. Ji tebandė būti draugiška.