Pabaiga

VII. Skyrius

Po  savaitės.

Abigailė:

-Abigaile, princese, ką čia veiki? – paklausė Mantas manęs su plačia šypsena, kai įžengiau pro jo bokso klubo duris.

-Man buvo nuobodu namie tai pagalvojau tave aplinki, kaip visi žino pastaruoju metu turiu krūvą laisvo laiko, - taip nusišypsojau jam prieidama ir apkabindama jį.

Mantas iš kart suspaudė mane savo meškino glėbyje, pakeldamas mane nuo žemės.

Jis buvo trisdešimties metų. Būdama paauglė lankiau pas jį bokso pamokas. Po to kai tėvas mus paliko tai buvo neblogas būdas išlieti savo pyktį. Kai Mantas mane paleido iš savo glėbio pakedenau ranka jo tamsius trumpus plaukus. Mes su juo visada turėjome gerus santykius jis man buvo, kaip vyresnis brolis.  Aš galima sakyti gyvenau beveik kiekvieną dieną jo bokso salėje po pamokų. Net kai bokso pamokos nevykdavo daugelis žmonių vis tiek čia ateidavo laisvu laiku treniruotis ar pasportuoti. Aišku aš buvo vienintelė paauglė kuri čia praleisdavo tiek daug laiko. Vienu metu Mantas, net manė kad aš noriu tapti profesionale boksininke, kol pasakiau jam, kad neturiu tokio tikslo. Man regis tada pamačiau lengva nusivylimą jo veide, dėl to. Jis visada sakydavo, kad turiu potencialą tam. Bet aš tenorėjau būto stipri ir išlieti paauglišką pyktį ant gyvenimo.

Mantas aišku buvo didelis ir stiprus virukas po tiek metų bokso. Jis nebuvo profesionalas, bet treniravosi, kaip toks ir buvo žinomas, kaip vienas iš geriausiu treneriu. Visi norintis rimtai užsiimti boksu, kaip profesija eidavo pas jį.

-Atėjai manęs aplankyti ar paspardyti užpakalius? 

-Savaime aišku abu, - mirkletėjau jam.

Net kai nebelankiau bokso buvo normalu, kad turėdama laisvo laiko aplankydavau šią vietą.

-Pataruoju metu turiu „cocky guy" salėje, kuris mėgsta žiūrėti iš aukšto į merginas besimokančias bokso. Nori man padėti išpardyti jo pasikėlusi užpakalį? - suktai paklausė jis.

-Žinoma, - patenkinta nusišypsojau, - Ar jis geras?

-Tiesa sakant jis turi talentą, bet tai ir yra priežastis, kodėl ji reikia nuleisti ant žemės.

-Supratau, - tariau patraukdama į persirenginimo kambarį. – Tuomet eisiu persirengti.

-Lauksiu tavęs pagrindineme ringę tada. Vaikis ir turėtu jau greitai pasirodyti.

Linktelėjau jam.

Mantui priklausanti salė buvo panašesnė į garažą ar sandėlį nei sporto salę. Plytinės sienos be jokios apdailos ir siau,ri bet ilgi langai palei visą salę aukštai ties lubomis. Pagrindinėje ir didžiausioje ervėje buvo pagrindinis mėlynas bokso rinkžgas. Tada sekančioje pagal dydi erdvėje buvo kitas ringas jau geltonas ir tada dar buvo trys mažesni kambariai viename jų buvo sporto įrangą su treniruokliais, o kituose dvejuose kabėjo tik bokso kriaušės. Vienitelė čia moderniai įrengta vieta buvo persirenginimo kambariai su dušais. Man jo salė priminė tas kur rodydavo senesniuose filmuose.

Persirengusi į savo raudonus sportinius šortus ir tokia pat sportinę palaidinę patraukiau į ringą. Ten manęs jau laukė Mantas su vaikinu, kurio nepažinojau. Kaip supratau jis buvo mano šios dienos auka. Jis atrodė kokiu dvidešimties metų. Tvirto sudėjimo, plačių pečius, bet ar tokie buvo nevisi užsisportavę virukai iš kitos pusės? Vaikinas tai pat buvo trumpų kaštoninių plaukų ir rudų akių. Sakyčiau būtų buvęs mano skonio su savo dailiu veideliu tai pat, kuris buvo grubokas, bet jam tiko, jei nebūčiau turėjusi keistų santykių su tuo demonų, kuris po to vakaro, kai prisipažino apie savo jausmus man net nesiteikė parodyti savo veido. Aišku negalėjau iš jo tikėtis, kad elgsis, kaip normalus vaikinas santykiuose, bet tai nereiškė, kad jis manęs nenervino ar kad jam galiausiai pasirodžius neišspardysiu jo užpakalio. Bet mūsų pusiau egzistuojančių santykių problemas spręsiu atėjus laikui ne dabar. Tam dabar nebuvo laikas.