Pabaiga

V. Skyrius

Abigailė:

Jau buvo praėję pusantros savaitės po mano susitikimo su tėvu ir jo draugu demonu ar parneriu, kaip ji bepavadinsi. Kad ir kaip stengiausi pamiršti apie demoną man tai nesisekė. Jo veidas pastoviai šmėžavo mano galvoje. Kuo labiau bandžiau jo neprisiminti tuo labiau jis sukosi mano galvoje. Bandžiau tai pat rasti informacijos ir knygose apie demonus, kurias buvo palikes mano tėvas, kodėl galėjau matyti jo tikrąjį pavidalą be magijos, bet nieko neradau ir man beliko pasiduoti arba patikėti, kad man tikrai lemtą jį pamilti, kas buvo absurdiška. Tad galiausiai po nesėkmingų paieškų nusprendžiau viską pamiršti. Ir iš tikro nebuvo svarbu, nei tas demonas, nei legendos apie meilę, nes nebeketinau kada dar jo sutikti. Tad  nusprendžiau viską pamiršti ir geriau susikoncentruoti į savo ateitį ir ką noriu daryti toliau su savo gyvenimu.

Žinojau, kad visada esu laukiama grįžti į kariuomenę, bet dabar jau tikrai buvo laikas nuspręsti ar tai yra ko aš noriu. Be to likimas kariuomenėje būtų padėjęs man sustiprėti dar labiau fiziškai. Po susitikimo su demonų buvo akivaizdu, kad ir kokia aš esu treniruota ar stipri to dar nepakanka. Aš likau gyva tik todėl, kad jis manęs pasigailėjo ne todėl, kad buvau pakankamai stipri apsiginti ir man tai nepatiko. Aš turėjau sustiprėti ypač, kai galėjau dabar kliautis tik savimi. Po mamos mirties nebeturėjau nei vieno man iš tikro artimo žmogaus be poros gerų draugų. Tad nusprendžiau, kad man turbūt butų geriausia paskambinti keliems savo draugams. Vienas jų buvo Lukas. Jis kartu su manimi tarnavo kariuomenėje, kol atidarė savo apsaugos kompanija. Svarsčiau gal padirbėti apsaugine, kol galutinai nuspręsiu, ką noriu toliau daryti, visą gyvenimą paskirti tarnybai kariuomenėje, bent kol kas man nesinorėjau. Dabar svarbiausia buvo sustiprėti man.

Suskambo mano telefonas:

-Klausau, - atsiliepiau.

-Užsiėmusi vakare? – paklausė Kristina manęs. Ji buvo mano geriausia draugė.

-Žiūrint ko nori? – atsakiau.

-Nueiti, į barą pagerti ir pavalgyti. Nemačiau tavęs jau porą savaičių. Galėtume pažaisti dartą. Mielai pasilabinčiau ir su Paliumi man regis šiandien jis dirba, nemačiau jo jau kuris laikas tai pat.

-Gerai, - atsakiau – devinta valanda tau tinka?

-Jap, susitiksime bare.

-Okay, ate.

-Iki vakaro. Ji padėjo ragelį.

Na ką gal neturėjau plano dar savo gyvenimui, bet bent jau turėjau planą vakarui ir gana nebloga. Mano draugė buvo įsižiūrėjusi Pauliu tad nenustebau, kad ji norėjo jį pamatyti. Tiesa jis visada jai aiškiai parodė, kad jie tik draugai ir kad jis nemato jos taip. Ji tai gerbė ir darė viską, kad judėti toliau nuo šių savo jausmų tam, kad išsaugotų jų draugystę. Prieš tai man jos buvo gaila, dėl jos nelaimingos meilės, bet dabar kai žinau, jog Paulius demonas. Džiaugiuosi, kad jis aiškiai nubrėžė ribas tarp jų ir niekada nebandė ja pasinaudoti. Tai dedėjo ir taškų teigiamų jam mano akyse nepaisant to, kad jis buvo demonas. Papurčiau galva. Paulius visada man atrodė, kaip geras virukas, dėl to ji ir mėgau, bet dabar kai žinojo jo tikrąją prigimtį nežinojau, ką apie jį galvoti. Bet čia jau laikas sudėlios viską ir parodys jo tikrąją prigimtį. Nors aišku dabar turėsiu būti atsargesnė su juo. Likusia diena praleidau, tiesiog namie iki vakaro. Apsitvarkiau, pasigaminau valgyti, pažiūrėjau filmą. Tiesiog ilsėjausi namie apie nieką nebegalvodama. Visos mano problemos galėjo palaukti kitos dienos.

Laikas važiuoti į barą atėjo gana greitai, net nejutau, kaip diena praėjo. Tad apsivilkusi savo mėgstamą juodą aptemta suknele ant petnešėlių ir užsimetusi džinsinį, plėšytą švarką. Žinau, kad prie suknelės labiau būtų derėję mano juodi aukštakulniai, bet nusprendžiau užsidėti baltus kedu, dėl patogumo. Dar pasileidus plaukus ir pasidariusi lengvu makiažu nusprendžiau, kad atrodau pakankamai gerai vakarui, tad įsikviečiau taksi, buvo akivaizdu, kad šiandien gersiu tad vairuoti pačiai nebūtų protinga.