Pabaiga

VIII. Skyrius

Abigailė:

-Na Kristoferi, tikiuosi turi gerą pasiteisinimą, kur buvai dingęs, - tariau užveždama mašiną ir pradėdama vairuoti link savo namų.

-Turiu, bet kartu tai reiškia, jog turėsi klausytis apie antgamtinio pasaulio kovas.

-Gerai, - atsakiau.

-Taip paprastai? – paklausė jis.

-Klausytis ir būti to dalimi du skirtingi dalykai, be to jeigu norime, kad šitai pavyktų, - parodžiau ranka į jį ir save, - tai bus sunkus darbas ir tu negali pradenginėti nieko nepaaiškinęs ar meluoti.

-Tu manimi nepasitiki, - tarė demonas man.

-Kol kas ne. Gali mane kaltinti?

-Ne, nieko kito ir nesitikėjau. Viskas savo laiku, - ramiai atsakė jis.

-Tu labai savimi pasitiki. Žinojai tai?

-Aš tiesiog neketinu susimauti.

-Vargu ar įmanoma visiškai nesusimauti? – atsakiau.

-Galbūt, bet klaidos nelygios klaidoms.

-Tiesa. Jeigu busi man neištikimas aš tave mesiu. Jei man meluosi ar pradingsi dar kartą nieko nesakęs aš tavęs mesiu, - pasakiau jam visiškai rimtai.

-Gerai.

-Tu labai garantuotas, dėl ateities žiūriu.

Jis atsidusi tada tarė:

-Vienintelė priežastis, kodėl tu manimi nepasitiki yra, nes aš esu demonas. Manęs paties du dar nepažįsti pakankamai. Kai pažinsi išmoksi pasitikėti ir suprasi, kad aš nežaidžiu su tavimi. Aš žinau, kad tai tikra ir renkuosi mums.

Jis žvelgė man akis tardamas kiekvieną žodį.

Norėjau juo pasitikėti tad pasirinkau tą ir daryti nebent jis padarys kažką, kad būtų sulaužytas mano tikėjimas juo. Suteikiau šią galimybe Pauliui, jos buvo vertas ir šis demonas.

-Aš vis dar laukiu paaiškinimo, kur buvai dingęs.

-Šiuo metu pragare vyksta neramumai vienas iš pragaro princu Asmodėjus kelia neramumus pragare. Nesu tikras, kokia yra to priežastis, bet akivaizdu jis nori perversmo prieš pragare esama sistemą. Tai yra priežastis ir kodėl dabar bendradarbiauju su tavo tėvu. Aš noriu sugauti Asmadėju, Liuciferio nurodymu. Tavo tėvas nori ištremti jį atgal į pragarą tai pat, nes sukilimas ėmė kelti neramumus ir žemėje, dėl ko miršta nekalti žmonės. Jei būtų mano valia aš tiesiog užmuščiau Asmodėju, bet Liuciferis nori jo gyvo. Jis visada buvo silpnas, kai buvo kalbama apie pragaro princus ar pragaro raitelius. Mes buvo pirmieji demonai ir jo pirmieji tiesioginiai vaikai. Tad jis ir mato mus, kaip dalį savęs. Savo vaikus.

-Kas esi tu? Pragaro princas ar pragaro raitelis? - paklausiau jo.

Aš žinojau, kas jie buvo iš tėvo istorijų, kai augau.

-Aš Antikristis. – jis žvelgė man tiesiai į akis stebėdamas mano kiekvieną kūno reakciją.

Nu jo mano skonis vyrams niekada nebuvo labai geras, bet dabar mušau rekordus.

-Pasaulio pabaigos nėšėjęs, - sušnabždėjau.

Jis tik linktelėjo.

-Tu pradėjai manęs bijoti, - švelniai tarė jis paliesdamas mano skruostą savo ranką. – Man, tai nepatinka. Žinojau, kad dar per anksti, tau atskleisti tiesą, bet sakei jokio melo ar paslapčių.

Taip, tiesa apie jį mane gąsdino, bet kartu džiaugiausi, kad jis man nemeluoja ir sako, kaip yra. Be to aš labiau bijojau idėjos, kas jis yra nei iš tikro jo.