Pabaiga

IV. Skyrius

Antikristas:

Medžiotojo duktė kėlė man keistas emocijas, kurių aš nesupratu. Todėl dalis manęs ją norėjo užmušti, kad tai liautųsi. Bet kažkas mane sulaikė nuo to ir tai nebuvo vien, dėl mano ir jos tėvo kontrakto. Nors aš bandžiau sau įrodyti, kad tai vienintelė priežastis. Tiesa, kad jos tėvas tada padarytų viską ką gali mane ištremti į pragarą ar kad mane nudėtų, jei tik rastu tam būdą. Aišku mane nužudyti jam būtų neįmanomą, bet tai jam nesutrukdytų paskirti viso savo gyvenimo to paieškoms ar bandymui tą padaryti. Ką jau kalbėti, kad man mano nuobodus gyvenimas taptų dar nuobodesnis, kol man pavyktų nulaužti vėl magiją, kad galėčiau grįžti į mirtingųjų pasaulį žemėje.

Per savo amžiną egzistencija jau, net pats nežinojau kiek man metų, nes buvau toks senas, kaip pasaulis ar visata, aš pats buvau matęs tik vieną atvejį, kai žmogus matė demono tikrąjį pavidalą be magijos pagalbos ir tai nesibaigė jam laimingai. Jis mirė iškart nuo demonės rankos, kurią pamilo, nes ši nenorėjo jausti jokių žmogiškų emocijų ypač meilės. Ji buvo senai paverstoji ir išsižadėjusi savo žmogiško gyvenimo. Vien idėja, net apie mažiausių emocijų atgavimą jai buvo nepakeliama po to, kai ji taip sunkiai dirbo atsižadėdama jų ir savęs.

Aišku aš nesupratau jos iki galo, nes priešingai, nei ji aš niekada nieko nejaučiau gero. Pažinojau tik neigiamas žmonių emocijas, kurios mums demonams buvo malonu. Jos buvo tarsi narkotikas sutiekiantis malonų apsvaigimą ir pasitenkinimą. Bet man ir nereikėjo jų jausti, kad logiškai suvoksčiau, kad prabudus meilei su ja turbūt atsirastu ir kitos emocijos, tokios kaip užuojauta kaltė ir kitos. Aš gal niekada šių dalykų nepatyriau, bet mačiau, kaip kaikuriems paverstiems demonams jos apsunkindavo pragaro gyvenimą, net iki susinaikinimo. Tad supratau, kad demonės gyvenimas ir būtu sudėtingesnis sugrįžus jausmams, tad kad to išvengtų ji, tiesiog užmušė žmogų, kuris buvo pakankamai kvailas ją pamilti, kol jos pačios jausmai dar nespėjo užgimti jam.

Medžiotojo duktė netikėjo šia istoriją, kad tik pamilus demoną gali matyti jo pavidalą, bet ši istorija buvo tiesa. Mačiau tai savo akimis. Ir kaip, pas tą žmogų gimė išlėto meilė mūsų padermei, nuo ko jis ėmė matyti, vieną dieną, veidą demonės, su kuria buvo sudaręs kontraktą, iki jo mirties momento. Aišku taip jis ją pamilo su laiku ne iškart, o medžiotojo duktė iškart matė mano tikrąjį pavidalą. Tad gal tai ir buvo meilė iš pirmo žvilgsnio apie kurią kalbėjo žmonės? Nežinau. Už tat buvo akivaizdu, kad ta mergina nenori nieko bendra turėti nei su manimi nei mano pasauliu, kaip ir aš su ja. Tad viskas turėjo išsispręsti savaime mums nustojus bendrauti. Man nereikėjo jos žudyti, kol ji gyvens savo gyvenimą ir aš jos niekada nebepamatysiu, kas buvo man naudinga, kad neturėčiau bėdų su jos tėvų. Aš jo nebijojau, bet jis galėjo būti problematiškas, ko man nereikėjo. Aišku aš ja sutikau šiandien dar ir antrą kartą, bet buvo akivaizdu, kad pagrasindamas jai mirtimi ją išgąsdinau pakankamai, kad nieko su manimi bendro dar labiau ji nenorėtų turėti ir padarytų viską, kas jos galioje, kad mes nebesusitiktume. Bėda buvo ir kita, man vis smalsiau darėsi, kokius keistus jausmus ji man kėlė. Bet vėl priešingai nei demonė mano prisiminimuose aš niekada nebuvau jautęs žmogiškų jausmų, tad net jei ją ir pamilčiau vargu ar tai suvokčiau ir tubūt ją galėčiau vis tiek nužudyti vėliau, jei prireiktų. Taip, man nebus sunku ją nužudyti ir vėliau, jei ji taps trukdis, tad galėjau, kurį laiką, tiesiog pastebėti situaciją ir priimti lemiamą sprendimą vėliau.

Be to aš žinojau ir kaip išsiaiškinti kuris iš mūsų teisus. Visgi buvau teisus aš ar ji? Gal tikrai buvo ir dar kita priežastis, kodėl ji mane matė apie kurią nežinojau, antgamtinis pasaulis tam buvo pakankamai paslaptingas. Tad nusprendžiau patenkinti savo smalsumą ir aplankyti moiras. Moiros buvo trys seserys, būtybės atsakingos už žmonių gimimą, likimą ir mirtį. Jos verpę likimo ir gyvybės siūlus. Pasinaudojęs savo galiomis nusikėliau į jų namus. Tarp dangaus ir pragaro. Jos gyveno požeminiame pasaulyje. Ten nebuvo nieko tik tuštuma ir jų tvirtovė iš juodo akmens, stovinti niekur, amžinybėje ir tokia sena, kaip pirmoji gyvybė. Pilis nebuvo didelė ir turėjo tik vieną bokštą, kuriame ir buvo jų darbo kambarys jei, taip galima jį pavadinti. Pilis neturėjo langų ar durų, bet vėl kur tie langai būtų žvelgę, jei visur buvo tik juoda tuštuma. Čia buvo nykiau nei pragare. Kas buvo graudu, net man. Jei bučiau turėjęs praleisti amžinybę čia turbūt pats būčiau save susinaikinęs, jau po kokio šimtmečio.