Pabaiga

I. Skyrius

Abigailė:

Atsisėdau už savo seno juodo BMW sedano vairo, ankstyvą šeštadienio ryta pasiruošdama kelionei. Tai buvo paskutinė galimybė persigalvoti. Žinojau, kad pradėjus kelionę man nebebus kelio atgal ir aš eisiu iki galo, kol pasieksių savo tikslą. Dalis manęs vis dar dvejojo ar tai gera idėja. Bet kita dalis, maištingoji ir ieškanti tiesos norėjo šios kelionės. Aš norėjau pažvelgti į akis vyro, kuris paliko mus su mama vienas, kai man buvo šešiolika. Žinoma mano tėvas niekada nesijautė, dėl to kaltas, nes pagal jį tai padarė, kad mus apsaugotų. Bet tiesą buvo ta, kad nei man nei motinai nuo to nebuvo lengviau, kai visus gyvenimo nesklandumus ir sunkumus sutikdavome dviese. Ypač kai mama susirgo vėžiu ir mirė šiemet.

Tai ir buvo priežastis, kodėl keliavau surasti tėvą. Norėjau pažvelgti jam akis ir išvysti jo reakciją, kai pasakysiu, jog mamos nebėra. Norėjau pati pamatyti ar jo akyse bus skausmas, apgailestavimas, kaltė. Ar nieko, nes jo pareiga žmonijai visada buvo ir bus svarbiau už mus. Gal jis ir buvo vienas geriausiu demonų medžiotojų, bet iki gero tėvo ir vyro jam buvo, kaip žemei iki dangaus. Daugiau ar mažiau aš visada jo nekenčiau, kad mus su mama paliko, net jei ir supratau, kodėl tai padarė. Aš norėjau, kad jis mestu savo vadinamąjį darbą ir gyventų paprastą gyvenimą su mumis, bet mes su mama nebuvome jam pakankamai svarbios, net jei jis ir mylėjo mums kažkiek.

Aš pati nebuvau tėvo veido mačiusi jau septynis metus. Tą dieną, kai jis mus paliko galutinai man būnant šešiolikos. Aš su juo nebeturėjau jokio kontakto nuo to laiko. Jis nepaliko jokių duomenų, kad būtų galimą su juo susisiekti kam nutikus. Jis tiesiog dingo be pėdsako pasakęs, kad taip saugiau ir kad tai daro, dėl mūsų. Mano mama tai priėmė ramiai. Vėliau supratau, kad ji šito net gi laukė. Ji visada žinojo, kad tėvas gali vieną dieną mus palikti ir niekada nebegrįžti. Mano motina visada jį priėmė koks jis buvo ir niekada iš jo nieko nesitikėjo. Ji niekada neieškojo ir kito vyro, nes vienintelis asmuo, kurį ji mylėjo buvo mano tėvas. Jokiam kitam vyrui niekada nebuvo vietos jos širdyje. Bet vien todėl, kad mama jam atleido nereiškė, kad ir aš turiu.

Ji mirė palatoje be jo skaičiuodama paskutines savo dienas. Paskutinis jos noras buvo išvysti jį paskutinį kartą ir atsisveikinti, bet šiam jos norui nebuvo lemtą išsipildyti. Dėl ko aš jo nekenčiau dar labiau. Mano motina buvo geras žmogus, net gi per geras. Dėl savo geros širdies ji labiausiai nukentėdavo pati gyvenime. Nes žmonės mėgdavo ja naudotis. Tiesa nors ji tą suprasdavo neatrodė, kad jai tai rūpėjo. Ji visada sakydavo, kad tai parodo tų žmonių tikruosius veidus, ne jos tad ji neturi priežasties ir keistis. Nesakau, kad jos nesupratau, bet vis tiek dažnai norėdavau, kad ji būtų labiau savanaudė, kad labiau pyktų ant žmonių kurie ją išdavė, kad nebūtų tokia gera, nes taip mano akimis jį butų buvusi laimingesnė, net jei pati ji taip nemanė. Tačiau ji iki pat paskutinio momento savęs neišdavė ir išliko ta pati geraširdė moteris, kuri net didžiausiose bjaurybėse galėjo įžvelgti kažką gero. Dėl savo perdėto supratingumo, jei nebuvo sunku suprati ir paleisti mano tėvą tai pat, net jei pati ji kentėjo.

Ji vis sakydavo, kad kai iš tikro pamilsiu aš ją geriau suprasiu ir nebeteisiu. Mano atsakymas jai buvo, kad aš niekada nepamilsiu tokio asmens, kaip mano tėvas ir kad niekada nebusiu su vyru, kuriam aš nebusiu pati svarbiausia, geriau tada vienai. Aišku mano mama tada į mane pažvelgė, kaip į naivų vaiką dar nesuprantanti gyvenimo. Jos akimis aš tokia ir buvau, bet tai nebuvo svarbu. Aš niekada nebusiu su vyru, kuris galėtų taip lengvai išeiti, kaip išėjo mano tėvas, meilė ar ne meilė.

Vienintelė priežastis dėl ko aš dabar turiu galimybę iš vis rasti savo tėvą yra maža užrašinė, kurią radau tarp mamos daiktų po jos mirties tvarkydama jos miegamajį. Joje buvo kontaktai tėvo kolegų, jei juos galima taip pavadinti ir draugų. Kai kuriuos vardus atpažinau iš savo vaikystės. Kai pradėjau skambinėti tais numeriais, kai kurie jų buvo nebeaktyvus, o tie kur atsiliepė ir nelabai ką galėjo pasakyti apie mano tėvo buvimo vietą. Kai kurie netgi buvo nustebę, kad Aronas Tenebris turi iš vis dukrą. Bet nepaisant visko vienas iš tų šešių numerių buvo man, net labai naudingas, nes paaiškėjo, jog tai buvo Marijos numeris. Mano tėvo sesers. Iš pradžių ji nenorėjo man suteikti informacijos, nes tai jai skambėjo nesaugiai. Mano, visa tėvo giminė buvo medžiotojai įskaitant mano tetą. Ji niekada taip ir nesukūrė šeimos, dėl šio savo amato, priešingai nei mano tėvas. Ką galiu pasakyti ji buvo visada protingesnė už jį. Bet kai pasakiau, jog mano mama mirė ji pasidavė ir pasakė jai paskutinę žinoma mano tėvo buvimo vietą, bet duoti jo telefono numerio ar kažkokio kontakto man tai pat negalėjo, kaip ir garantuoti, kad jį rasiu toje vietoje vis dar. Regis tėvas buvo kontaktus nutraukęs ne tik su manim ir motina. Tačiau vienas dalykas šioje situacijoje mane pykdė dar labiau, nepaisant to kad tėvas su nieko nebendravo jis vis tiek leido Marijai žinoti, kad bent jau yra gyvas, kai mes su mama jo akimis, net to nebuvome nusipelniusios. Tas vyras visada rasdavo naują būdą, kad imčiau jo dar labiau nekęsti už viską, atsidusau.

Aš nebuvau asmuo bėgantis nuo savo bėdų tai galiausiai nusprendžiau užvesti savo mašina ir patraukti į šią kelionę. Norėjau paskutinį kartą pažvelgti savo tėvui į akis, kai pranešiu naujienas apie mamą. Nors tiesa buvo ta, kad net jei jis ir parodys kokias emocijas ar apgailestavimą tai vis tiek bus paskutinis kartas, kai jį matysiu. Man jo nereikia mano gyvenime. Tiesiog tikiuosi, kad pamačiusi jį paskutinį kartą galėsiu jį galutinai paleisti ir nebelaikyti neapykantos bei rasiu ramybę su savimi, nes tiesa buvo ta, kad kentėjo ne vien mama jam išėjus, bet ir aš, net jei mano skausmas buvo mažesnės užgožus neapykantai ar nenorui to pripažinti.

§§§

Kelionė buvo trumpesnė nei maniau pasiekiau savo tikslą nepilnai per dvi valandas. Aišku vairuodama nesustodama ir viršydama greitį, bet kam tai rūpėjo. Te norėjau greičiau padaryti ko čia atvykau ir grįžti namo. Na Lietuvą aišku ir nebuvo labai didelė šalis, nors jos dydžio užteko, kad žmogus galėtų pradingt, kaip į vadinį ir niekada nebūti rastas jam to panorėjus, kaip mano tėvas.

Žinoma demonų medžioklė nevyko vien mano gimtojoje šalyje. Jį vyko visame pasaulyje tiek demonų tiek kitokių monstrų, medžiotojų buvo pilnas pasaulis. Tiesiog visi medžiotojai dažniausiai medžiodavo savo šalies teritorijoje, nes jiems pakakdavo darbo ir čia, jie keliaudavo kitur tik esant rimtam reikalui ar vejantis savo grobį į kitą šalį. Kaip bebūtų man tiesiog pasisekė, kad mano tėvo paskutinė žinoma vieta nebuvo toli nuo Vilniaus ir man neprireikė jo vytis į kitą šalį.

Pasiekusi Varnius užėjau į parduotuvę su tėvo nuotrauką pažiūrėti ar jį kas atpažins. Gal ir sunkiai susekamas buvo mano tėvas, bet valgyti jam vis tiek reikėjo, tad jis turėjo užeiti į maisto parduotuvę čia Varnuose ar kur aplinkui apylinkėse. Ir aš buvau teisi viena iš pardavėjų jį atpažino sakė jis čia apsistojęs jau porą savaičių ir, kad buvo minėjęs, jog tiesiog stovyklaują su draugu. Kadangi dabar buvo vasara stovyklautojai miške nieko nestebino. Nors ji pasakyti man negalėjo, kurioje miško dalyje jis buvo įsikūręs vis tiek gavau naudingos informacijos iš jos.

Pasirodo mano tėvas buvo čia apsipirkti dar vakar ir sakė, kad po trijų dienų jau vyks namo. Vadinasi dabar aš turėjau tik dvi problemas: pirma, kaip rasti miške savo tėvą nepasiklydus pačiai, antra jei mano tėvas čia apsistojo tiek ilgam vadinasi jis medžiojo čia ir man reikia būti ypač atsargiai. Aš nebuvau silpna. Tėvas buvo pasirūpinęs mane apmokyti savigynos ir kelių triukų, kol dar gyveno su manimi ir mama, mums vaidinant laimingą šeimą. Jam mus palikus aš taip niekada neapleidau savo treniruočių ir nepraradau formos. Bet aš nebuvau medžiotoja ir nežinojau ar labai buvo pavojingas padaras kurį medžiojo mano tėvas. Tad turėjau imtis man visų žinomų atsargumo priemonių šioje kelionėje toliau, jei norėjau rasti savo tėvą saugi ir nenukentėjusi. Susirišau savo ilgus geltonus plaukus į uodegą užsidėdama ant galvos sportinė kepurę, pasitepdama apsaugos kremu nuo saulės bei vabzdžių buvo akivaizdu, kad miške užtruksiu visą dieną. Bent jau buvau apsirengusi patogią sportinę aprangą šiai kelionei, ką jau kalbėti, kad dėl mano gyvenimo būdo vienos dienos žygis miške man nebus problema tik lengvas pasivaikščiojimas. Oras tai pat buvo saulėtas ir gražus tad po dešimties minučių jau buvau pasiruošusi savo paieškoms. Mano kuprinėje taip buvo sukrauta viskas ko kada būčiau galėjusi prireikti.