Pabaiga

II. Skyrius

Abigailė:

Jau buvo praėjusios trys valandos, bet mano tėvo kol kas nebuvo nei pėdsako. Demonų tai pat, kas jau buvo gerai. Na ką gi yra kaip yra. Aš nebuvau bejėgė mergina pasiklydusi miške tai pat. Pažymėjau peilių dar viena medį, kad galėčiau atsekti kelią prie savo mašinos, jei ši kelionė nepasisektų. Praėjus dar valandai ėjimo radau ir stovyklavietės užuominų, tokių kaip paliktą laužą ir išmindžiotą žolę, pėdsakų nebuvo, bet mano tėvas ir nebūtų jų palikęs, bet kuriuo atveju aš žinojau į ką atkreipti dėmesį. Ne tik, dėl tėvo treniruočių paauglystėje, bet ir savo karinės tarnybos. Vos man suėjus aštuoniolikai nuėjau į kariuomenę savanoriauti po mokyklos. Pasibaigus pirminiam tarnybos devynių mėnesių terminui prasitęsiau sutartį su kariuomenę dar trims metams, bet tada ją nutraukiau, kai mano mamos sveikata visai pašlijo, kad galėčiau, kuo daugiau laiko praleisti su ją prieš jai mane paliekant. Aišku man durys grįžti į tarnybą visada buvo atviros aš tik šiuo metu nežinojau ar tai yra, ko aš noriu. Atsidusau dar kiek paėjusi išgirdau ir šnaresį už nugaros, bei išgirdau balsą.

-Abigaile? – paklausė nustebęs balsas man už nugaros. Už sekundė atpažinau ir pažįstamo balso savininką. Tai buvo Natas. Kai augau jis man buvo, kaip brolis nors mūsų kraujo ryšys ir nesiejo. Tėvas mus mažus kartu treniravo. Būdamas dvylikos Natas prarado savo tėvus, kai juos nužudė demonai. Jo tėvai tai pat buvo demonų medžiotojai, kaip mano tėvas ir geri mano tėvo draugai. Tad tėvas apsiėmė auginti Natą pats ir pabaigti treniruoti, nes jis virė didžiuliu kerštu prieš demonus. Aišku mano tėvas tai pat bijojo, kad jis pasuks ir neteisingu keliu, jį palikus vieną tvarkytis su netektimi, kai jis šitaip degė pykčiu.

-Natai, seniai nesimatėme - tariau jam išsišiepdama, kai atsigręžiau į jį.

Nepaisant to, kad jis dabar tvirto raumeningo sudėjimo, o nebe išstypęs aukštas paauglys jis nebuvo labai pasikeitęs. Tie patys veido bruožai. Tas pats šiltas mėlynų akių žvilgsnis žvelgiant į mane. Nors dabar jo šviesus plaukai buvo kiek ilgesni nei aš atsiminiau ir visiškai netvarkingi, Kas spėju, kai kurioms merginoms būtų pasirodę patrauklu.

-Ką čia veiki? – paklausė jis. – Tavo tėvas tave nudės, - pridūrė, kaip faktą.

-Mano tėvas nebeturi žodžio teisės apie mano gyvenimą nuo tos akimirkos, kai prieš septynerius metus išėjo pro duris iš mano ir motinos gyvenimo, - atsakiau ramiai, be emocijų. Dalis manęs norėjo jį apkabinti, bet kartu pykau ant jo. Jis, kaip ir tėvas nebandė su manimi susisiekti nei karto per visą šį laiką.

-Žinai, kad tai buvo, jog jus apsaugotų, - atsiduso jis.

-Tai nesvarbu dabar, - atsakiau be emocijų ir vėl. – Aš čia ne dėl to. Geriau sakyk, kur mano tėvas, jei tu čia jis turi būti tai pat netoliese.

Jis kurį laiką žvelgė į mane kažką mąstydamas tada tarė, - Gerai jei mane apkabinsi, - išsišiepė jis. Regis jam buvo ne matos mano šaltas balso tonas. Jis plačiai išskėtė rankas apkabinimui. Atsidusi apkabinau jį. Buvau jo pasiilgusi. Negalėjau jo kaltinti, kad tėvas mus paliko jis tada ir tebuvo paauglys ir vaikas, kaip ir aš. Nors ir norėjau jam išspardyti šikną, kad niekada nebandė tai pat su manimi susiekti. Bet po tiek metų jau turbūt, net nebuvo ir prasmės ir lieti pykčio, bet tada susirgo mano motiną ir visos nuoskaudos tėvui dar labiau sukilo. Natas smarkiai suspaudė mane glėbyje.

Kadangi dabar buvau su Natu jau mažiau skyriau dėmesio mane supančiai aplinkai, bet vis tiek išlikau budri mažą ką. Ką jau kalbėti, kad Nato nemačiau septynis metus, tad nežinojau ar ir išbūdo jis tas pats paauglys, koks buvo mano prisiminimuose. Žmonės keičiasi ir ne visada į gerą. Net jei kol kas jis ir atrodė, kaip senasis Natas.