Chaosas (BAIGTA)

2

Rėja

Prabudau gana anksti. Po vakarykščio ginčo su seserimi, iškart kritau į lovą. Girdėjau kaip dar sesuo kuitėsi savo spintoje, tačiau nebekreipiau dėmesio.
Ji išprotėjo. Ėmė rengtis mano drabužius, dažytis kaip aš, netgi šukuoseną pasidarė kaip mano. Kas jai pasidarė? Dėl to buvau įsiutusi, tokia pikta, jog su seserimi susipykome. Apšaukiau ją, ji mane aprėkė, dužo vaza, sulūžo kėdė... Dar vis motina su savo užgauliojimais. Matyt, tai ją paveikė labiau nei mane.
Įdomu ar ji jau grįžo iš klubo? Juk buvo pasiėmusi mano drabužius.

Nusileidau laiptais, dar su pižama, pažiūrėti ar ji jau namuose. Matyt, bus girta ir gulės ant sofos.
Nusileidus negirdėjau nieko, išskyrus savo kvėpavimą. Motina su patėviu dar miegojo, o sesers nesimatė nė kvapo. Grįš, kur daugiau dėsis. Vėl ta, Džizabelė veda ją iš kelio. Kai jos susipažino, ji visai pasikeitė. Mane jos pokyčiai ypač gąsdina, nes ši kone kopijuoja mane. Ir tai tikrai šiurpu, bet ir tuo pačiu ypač pykdo.
Nieko neradusi, vėl užlipau laiptais į savo kambarį. Atlikau savo rytinę rutiną. Apsivilkau sportinius drabužius ir nusprendžiau pabėgioti. Prigriebiau telefoną, pasileidau muziką. Viena ausinė kišenėje, kita ausyje.
Bėgau ramiai, neskubėdama. Susitikau porą benamių kačių. Prabėgau aplink parką, prabėgau pro Hugo namus. Taip pat nubėgau prie klubo, pažiūrėti ar sesuo kur nebus nuvirtusi. Tačiau prabėgus pro klubą nemačiau nei sesers, nei jos draugės. Nesvarbu, tuomet gal nuėjo pas Džizabelę. Išsiblaivys ir grįš.
Parbėgusi namo persirengiau sportinius drabužius į paprastus. Kadangi vasara, apsivilkau ,,plonus" drabužius. Užsidėjau šviesią smėlio spalvos maikutę, tokios pat spalvos šortukus ir susirišusi plaukus į žemą kasą, nusileidau pasigaminti pusryčių.
Virtuvėje jau plušo motina. Ši kepė patėviui kiaušinienę, o aš nieko nelaukusi įėjau į virtuvę ir ėmiau ruoštis blynų tešlą.

- Labas rytas, - kandžiai pasakė patėvis, aš tik pavarčiau akis.

- Mieloji, atsakyk kai su tavimi sveikinasi, taip nemandagu, - su pykčio gaidele, bet ramiu tonu pasakė motina. Ši apvertė kiaušinienę į lėkštę ir pateikė savo vyrui.

- Labas rytas, - tariau ramiai, - gal žinot ar Sofi jau grįžo?

- Mes nuėjome vėlai miegoti, tačiau ji dar nebuvo grįžus, tikriausiai ji ir vėl pas tą Džizabelę, - pašaipiai prasitarė motina. Aš taip pat nemėgstu Džizabelės, bet nepuoliu iškart keikti jos. Taip tiesiog nesielgiama. Jos draugės ir aš negaliu rodyti paniekos tiesiogiai. Taip negalima.

Niekas daugiau nieko nesakė, aš pabaigiau keptis sau blynus ir su lėkšte rankoje užlipau laiptais į savo kambarį. Padėjusi lėkštę dar patikrinau ar Sofija jau grįžusi, tačiau kambarys vis dar buvo tuščias.

******
Po  2 savaičių

Sofija taip ir negrįžo, kalbėjau su Džizabele, tačiau ji pasakė nežinanti kur ji yra. Visi nerimauja. Aš ypač. Bijau net pagalvoti, jog jai kažkas atsitiko.

- Kai buvome klube, aš tiesiog nuėjau į tualetą, o kai grįžau jos neberadau, nežinau kur ji tada dingo, - tarė mergina atmetusi plaukus. Ji nužiūrinėjo mano vaikiną, kuris stovėjo šalia manęs.
Supratusi, jog nieko iš jos neišpešiu, grįžau su Hugu į savo namus.
Atsisėdau ant lovos ir susiėmiau už galvos, norėjau verkti ir rėkti, tačiau tik ne prie Hugo.  Šis prisėdo šalia manęs ir padėjo vieną iš savo rankų ant mano kelio.

- Nėra žinių iš policijos? - Paimdamas rankomis mano veidą, švelniai atsuko į save.

- Ne, aišku jie galvoja, jog aš kažką padariau, nes juk aš paskutinė, kuri konfliktavo su ja, - nusukau veidą nuo jo ir įsmeigiau žvilgsnį į grindis.
Mano telefonas ėmė vibruoti ir skambėti. Pripuoliau prie spintelės ant kurios jis gulėjo ir greitai atsiliepiau, net nemačiau kas skambina.

- Laba diena, panelė Rėja? - Paklausė policijos pareigūnas.

- Taip, tai aš, turite žinių dėl sesers dingimo? Suradote ją? - Nerimastingai laukiau atsakymo. Vis trypčiojau koja, o mano akys lakstė nuo vieno piešinio ant sienos, prie kito.

- Labai užjaučiu, turite atvykti atpažinti kūną, - pasakė pareigūnas ir aš sustingau. Ne! Ne! Tik ne ji, ne! Rėkė balsas viduje.

- Tuoj atvyksiu, viso gero, - tariau pareigūnui su kuriuo kalbėjau telefonu ir padėjau ragelį.

*****
- Panelė Rėja, taip? - Paklausė manęs, o aš tik linktelėjau. Hugas ėjo su manimi, apglėbęs mane per pečius, jog nenukrisčiau, nes atrodo žemė slysta iš po kojų.

- Prašom, čia, - mes įėjome į šaltą patalpą, kurios viduryje buvo uždengtas kūnas. Pareigūnas atidengė lėtai mirusiosios veidą. Mane ėmė krėsti šaltukas. Rankos drebėjo, o pati irgi virpėjau.
Man pasipilo ašaros. Tai ji. Mano sesutė, mano jaunesnioji sesutė. Nebegalėjau laikytis, išbėgau iš patalpos ir sukritau prie sienos, užsidengusi delnais veidą ėmiau verkti. Manęs niekas nestabdė, buvau už tai dėkinga. Po kelių minučių, susitelkiau ir gyliai įkvėpusi kelis kartus, nuėjau atgal. Turėjau išklausyti, kas atsitiko jai.

- Kas jai atsitiko? - Paklausiau ten buvusio žmogaus.

- Mergina buvo žiauriai kankinama, matosi ant rankų virvės žymės. Ji nebuvo valgiusi ir gėrusi ilgą laiką. Mergina buvo žiauriai nužudyta, - pabaigė dėstyti žmogus buvęs šalia pareigūno. Aš pradėjau kūkčioti. Tačiau privalėjau greitai susiimti.

- Pradėsime žmogžudystės bylą, nesijaudinkite surasime jūsų sesers žudiką, - ramino pareigūnas, bet mano skausmas buvo didesnis ir tai nei kiek nepadėjo.

- Ar pranešti merginos tėvams? - Paklausė pareigūnas.

- Ne, aš pati, jūs darykite ką reikia, suraskite jos žudiką, - tariau žvelgdama į seserį abejingu žvilgsniu. Mano ašaros išdžiūvo, liko tik baimė.