Chaosas (BAIGTA)

5

Rėja

Ryte pabudau dar labiau paniurusi nei dieną prieš. Žinojau, jog turi grįžti brolis ir aš nei kiek nesidžiaugiau.
Žinau, esu siaubinga sesuo. Juk turėtum džiaugtis, Rėja tavo brolis grįžta, po tiek laiko. Tačiau aš nesidžiaugiu. Mes su broliu sutariame, švelniai pasakius, nelabai gerai. Kaip ir minėjau, man nesisekė bendrauti su juo. Ir tame yra mano kaltės ir daug. Kuo toliau, tuo labiau suprantu jį. Aš irgi jį įžeisdavau. Tačiau man tai buvo šioks toks skydas. Mane puldavo visi, iš visų pusių. Aš privalėjau kažkaip gintis, antraip jie būtų mane sugniuždę ir būčiau nebeatlaikiusi.
Mano brolis mėgdavo prikaišioti mano trūkumus. Pateiksiu pavyzdį: jis niekada nebūdavo namuose, jeigu grįždavo iš užsienio. Aš kone nuolat sėdėdavau namuose ir padėdavau mamai, kone viskuo. Aš buvau terapeutė draugė, supratinga dukra ir netgi namų tvarkytoja. Žodžiu, stengiausi kiek galėdavau. O į tai dar turėjau įterpti, jog stengiausi mokytis kuo geresniais balais. Man sekėsi mokytis beveik viskas, išskyrus fiziką bei matematiką. Jų balai buvo apie šešis. Visų kitų dalykų buvo devynetai ir dešimtukai. Aš tikrai stengiausi būti ir gera, pareiginga dukra, ir pavyzdinga, atsakinga mokinė. Mokslo metų pabaigoje norėjau parodyti broliui savo pažymius, nes jis labai gerai mokėsi anksčiau ir baigė mokyklą pavyzdiniais pažymiais, taigi norėjau jam parodyti, jog ir aš tai galiu. Kaip manote, ką jis pasakė? Ogi pasijuokė iš fizikos ir matematikos. Jis būtent tai ir padarė. Kai pasakiau, jog pasistengsiu kitais metais dar labiau. Šis ėmė dar labiau šaipytis. Negana to, jog jo akyse aš visada buvau tinginė.
Tą dieną, vėlai naktį aš verkiau. Verkiau taip stipriai, lyg viską gniaužiau visą savo gyvenimą, kas iš dalies buvo tiesa. Man tai buvo labai svarbu, aš tik norėjau palaikymo, jog jis bent kartą mane pagirtų, jog aš šaunuolė, gerai laikausi. Tačiau vietoj to, jis kirto į mano trūkumus. Ir supratau, jog  viskas nebesisuka apie pažymius. Tą naktį pasakiau sau, jog nenoriu turėti su tokiu žmogumi nieko bendro. Ir manot aš tiesiog perdedu? Tačiau tokių kartų buvo ne vienas ir ne du. Pagalvokit, kad vieną dieną aš jam kirtau taip pat stipriai į paširdžius ir jis po kažkiek laiko girtas pasiskundė mūsų dėdei, kuris ant manęs širdo ir žvelgė nepykantos akimis. Tačiau, pati negavusi jokio palaikymo, aš guodžiau save pati. Aš stipri. Visada kovojau už tai, kas man yra svarbu.
Nors dabar aš ir neberodau tokių jausmų kaip artimo palaikymas ar paguodimas. Aš ištikus bėdai pulčiau nors ir po kulka, jeigu tai juos išgelbėtų. Visada tokia buvau. Tačiau brolis sakydavo, jog esu tikra narcizė, o žmonės tokius mėgsta. Jam pavyko vėl mane įskaudinti, tačiau aš neverkiau, šįkart to nebuvo. Nes visa šeima, o ypač brolis bei mano biologinis tėvas, paliko širdyje didžiulę ertmę, kurios užpildyti negali nei pati Keilė. Tačiau ji bent jau nepalieka ir vertinu ją už tai.
Išgirdau barbenimą į duris. Keilė miegojo dar mano lovoje, o aš su pižama išėjau atidaryti durų, nes visi dar miegojo. Žinojau, kas grįžo ir kodėl. Tiesiog sukaupiau jėgas ir pravėriau savo kambario duris. Kol susikaupiau atidaryti lauko duris, tai ir motina nusileido. Ši stovėjo šalia, o aš lėtai pravėriau duris.
Grįžo brolis. Praleidau jį. Jis net nepasisveikino su manimi. Visada tas jo ego.  Aš pirma privalau pasisveikinti, kitaip nieko nebus.

- Sveikas sugrįžęs, - apkabino ir stipriai glėbyje suspaudė jį mama. Nepamenu, kada be naudos ji taip džiaugėsi pamačiusi mane. Nors ji ir laikė mane savo dešine ranka, aš jai rūpėjau, mano manymu, mažiausiai. Tačiau galbūt aš klystu. Noriu klysti. Galbūt aš tiesiog viską dramatizuoju. Galbūt aš tiesiog pati kalta, nežinau.

- Labas, Džeikai, - pasisveikinau. Šis tik kažką sumurmėjo, panašaus į labas. Nieko nelaukusi, skubėjau grįžti į kambarį. Nenorėjau klausyti visų tų sapalionių. O juolab įžeidinėjimų.

- Keile, kelkis, turime eiti iš čia, kol galime, - vis judinau merginą, kol ši galiausiai prasibudino.

- Kam? Kas negerai? - Sumurmėjo ši.