Chaosas (BAIGTA)

8

********
Po dviejų savaičių

Naktimis negaliu miegoti, vis sapnuoju ją. Sofija mane persekioja sapnuose. Girdėjau, jog tai reiškia įspėjimą. Apie ką Sofija mane nori įspėti?
Pabudau vėl išpilta prakaito vidury nakties. Atsikėliau, tyliai nutipenus į vonią nusiprausiau veidą ir nusileidau į virtuvę. Tyliai, kad nieko nepažadinčiau, įsipyliau vandens ir ėmiau mąstyti. Netikėtai mano mintys užkliuvo už Hugo. Galbūt sesuo nori, kad išsiaiškinčiau viską kas tada įvyko, juk esu įsitikinusi, jog kalta Džizabelė, taigi kodėl sustojau?
Mano mintis pertraukė girtas balsas. Džeikas. Jis vis dar čia, deja.

- Ko nemiegi? - šnabžda jis vos pastovėdamas ant kojų.

- Susapnavau košmarą, todėl atėjau čia, klausyk, eik miegoti. Tu girtas, - kone liepiau jam. Šis kiek palingavo į šonus ir įsidrėbė šalia manęs ant kitos kėdės.

- Papasakok apie ką košmaras, kažkas blogai? - atrodo visai nuoširdžiai prakalbo jis. Kol neblaivus, tol kaip katinas mielas, vėliau tas katinas išskleis nagus. Tačiau suprantu, jog turiu kažkam pasakyti, nes antraip sprogsiu.

- Sapnuoju Sofiją, ji mane vis tempia į tą patį klubą, - pasiskundžiu Džeikui, - ėmiau sapnuoti košmarus apie ją vis dažniau ir dažniau.

- Sako, kad taip mirusieji perspėja apie pavojų arba neteisingą poelgį, gal reiktų grįžti į tą klubą, - suniurnėjo jis.

- Ačiū, Džeikai, už patarimą, tikrai ten grįšiu, labanakt, - palinkėjusi labos nakties, aš pasišalinau. Grįžau į kambarį ir ėmiau dėlioti mintis. Rašinėjau viską ką žinau. Ir supratau, kad Hugas galbūt ir nekaltas.

*****
Rytas

Kai grįžau tą naktį į kambarį aš tikrai viską užsirašiau. Ketinu šiandien grįžti į klubą, tačiau man reikia, kad kažkas pridengtų, nes ketinu šiukštinėti. Man reikia, kad visiškai jai nepažįstamas žmogus ją užkalbintų ir tam tinka tik Džeikas. Jo girto žodžiai mane tikrai paskatino, todėl surizikuosiu lįsti jam į akis ir paprašyti pagalbos, jog mus su Keile pridengtų.
Apsirengusios su Keile, susitvarkome kambarį, kuriame kaip šiukšlyne. Tikras chaosas, visai kaip mano galvoje.
Prieinu prie Džeiko kambario ir pabarbenu į duris.

- Shh tyliau, galva plyšta, - suurzgia šis. Laimei, turiu vaistų nuo galvos skausmo. Kairėje rankoje tabletė ir stiklinė vandens, su dešine ranka barbenau.

Lengvai stumtelėju duris ir pamatau Džeiką gulintį ant žemės. Matyt, dabar dar labiau skauda galvą jam. Ypač jei iškrito iš lovos.

- Tu? Eik, Rėja, iš čia, škac škac, - šis mojuoja rankomis ore.

- Turiu vaistų nuo galvos skausmo ir man reikia pagalbos, - šaltai atsakau, nesitraukiu nė per žingsnį.

- Duok vaistus, sakyk ko reikia, - suirzo šis.

- Man reikia, kad paflirtuotum su Džizabele, kol mes su Keile šiukštinėsime, grįšime į klubą, - šis giliai atsiduso, o kai suprato, jog nesitrauksiu, linktelėjo.

- Taigi paklausei manęs ir pabaigsi viską? Šaunu, - pakilo iš lovos ir nuėjo prie spintos.

- Maniau neatsiminsi ką šnekėjai, tačiau klydau. Bet kokiu atveju, jaučiu, jog ne viskas baigta, todėl pričiupsiu tikrąjį žudiką, - tariau ryžtingai.

- Puiku, senai laikas, - jam tarus dingau į savo kambarį. Ėmiau ruoštis vakarui.

Pribėgau prie Keilės pasiruošusi, teko padirbėti prie išvaizdos, nes atrodžiau kaip zombis. Apsivilkau juodą iki kelių suknelę. Užsidėjau auksinės spalvos pakabutį ir susirišusi plaukus į laisvą kuoduką, nuėjau pas Keilę. Mergina atrodė dar gražiau nei galvojau. Ši apsivilkusi buvo rožinę trumputę suknelę, plaukai sugarbanoti, viršus surištas, o apačioje palikti paleisti. Abi ėjome su aukštakulniais, tačiau įėjusios persimausime, nes bėgioti teks.