Chaosas (BAIGTA)

Autorės žodžiai

Sofija pasiaukojo dėl Rėjos. Meilė seseriai neleido jai patekti į mirties gniaužtus, nes, kaip sakoma, meilė amžina.
Viduje ši degina skyles, bet kai jos nelieka belieka tuštuma. Sofija ir Rėja pamokė, jog gyvenime būna visko. Kartais laimingos pabaigos tiesiog nebūna, nes laiminga pabaiga laikoma yra sava mirtis.
Pakomentuosiu kelis pagrindinius veikėjus.
Rėją pavaizdavau kaip tvirto charakterio. Ji nepalaužiama, tvirto būdo, drąsi ir neparodanti baimės, visus palaikanti.
Visgi ateina laikas, kai netgi patys stipriausi palūžta ir jiems to reikia. Mums visiems to reikia. Reikia leisti išlieti tuos sukauptus jausmus, reikia ,,atkelti" nuo verdančio puodo dangtį.
Esu skaičiusi, jog stiprūs žmonės yra kaip vandens pilnas verdantis puodas. Kai puode esantis vanduo ima virti, garai veržiasi. O jeigu dangtis uždengtas, garai bando prasiveržti, bet jiems nepavyksta, galiausiai tai gali privesti prie sunkių padarinių. Taigi stiprūs žmonės yra kaip garuojantis vanduo, jeigu jis neišsilies, tuomet garai gali padaryti didelių ir blogų padarinių. Tokie žmonės yra linkę neparodyti savų jausmų, todėl jeigu garai prasiveržia, jie tuojau grįžta atgal. Jie kaupia viską, ką jaučia, kol galiausiai prasiveržia kaip ugnikalnis, niokodami save.
Tekste pavaizduota Keilė yra geraširdė mergina su sunkia praeitimi. Nors ir minėta, jog jos santykiai su tėvais yra nekokie, ši vis vien yra labai atsakinga ir išauklėta. Mergina palaiko Rėją kaip tik galėdama, nors ir jos pačios bėdos nesibaigia.
Sofija vaizduojama kiek vaikiška, dar neužaugusi mergina, bet tai visai normalu. Mergina siekė kuo greičiau užaugti, todėl sekė sesers pėdomis. Galime įžvelgti pėdsaką, jog ji žinojo, jog Džizabelė kažką blogo planavo, nes ėmė rengtis ir elgtis kaip sesuo, tačiau tai palikau jūsų pamąstymui. Sofija nėra bloga sesuo, tik neužaugusi.
Džeikas. Prieštaringa jo nuomonė tikrai pagyvino tekstą. Labai daug kartų taisytas tekstas, nes niekaip nežinojau kaip pavaizduoti Džeiką. Kaip jį pavaizduoti? Nenorėjau nutolti nuo realybės ir nenorėjau vaizduoti tobulos amerikos šeimynėlės, nes realybė nėra tokia. Galiausiai daug nemąstydama, palikau jį tokį, koks jis pavaizduotas. Nekomentuosiu šio veikėjo išsamiai, nes, manau, kiekvienas turi šalia savęs Džeiką ir turi nuspręsti ar toks žmogus reikalingas šalia, ar ne. Visgi žmonės nesikeičia. Gali ir suprasti, jog Džeikui reikia rūpesčio iš sesers, tačiau jis nemoka jo priimti, todėl atstumia. Rėjos problema tokia pati.
Nemanau, jog kitus veikėjus yra verta komentuoti, man jie atrodė kaip šalutiniai. Norėjau centre ne tik pavaizduoti žmogžudystę, bet ir parodyti, kokie sudėtingi yra žmonių santykiai. Mes kovojame su savo ydomis, tačiau ir bandome išsilieti. Esame verdantis vanduo, netgi mokame keisti būsenas, visai kaip vanduo.
Sako: ,,Laikas gydo žaizdas", nesutinku su tuo. Žaizdas gydo mūsų pastangos, o jau kiek laiko prireiks suprasti tam ir paskirti savo jėgas žaizdų gydymui, tai kiekvieno atskira kalba.
Tebūnie jūs visi pasimokysite iš šios istorijos daugiau, nei aš rašydama ją. Bus malonu, jei nors bent vienas išmoks iš jos daugiau, nei iš gyvenimo vadovėlio ir vertins kritiškai.