Chaosas (BAIGTA)

4

Rėja

- Negaliu patikėti, jog jie pasakė, kad tai nieko neįrodo. Tikri idiotai! - Sušuko Keilė.
Nervingai vaikščiojau jos motelio kambaryje pirmyn ir atgal. Vis mąsčiau ir mąsčiau, tačiau į galvą nėjo jokios geros mintys.

- Manai, man reikia dabar saugotis? - Galiausiai paklausiau draugės.

- Taip, tau labai nesaugu, - atsiduso draugė, - ką darysim? Ir po velnių, nustok vaikščioti pirmyn atgal, nes man galva jau sukasi! - Sušuko ji. Sumurmėjau kažką sau ir prisėdau šalia jos.

- Nesu tikra, nežinau ką daryti. Gal pakeiskime temą? - Gailiai paklausiau, buvau pavargusi nuo viso šito, vis dar negaliu patikėti, jog sesuo jau mirė.

- Gerai. Kaip jūsų santykiai su Hugu? - Paklausė draugė, ji juk nežino, kokie jie keisti ir įtempti. Giliai atsidūstu ir tariu:

- Jis keistai elgiasi, - prisipažįstu jai. - Nuolat mane stebi ir tai labai jaučiasi, be to nuolat saugo mane, tai net ne tas žodis, kuris tai apibūdintų, - galiausiai tariu. Keilė supratingai linkteli.

- Nemanai, jog tai normalu. Juk nužudė Sofi, todėl jis dabar bijo dėl tavęs, todėl ir saugo, nusiramink, viskas gerai, tai normalu, - ramina mane šviesiaplaukė mergina.

- Gal nori pagyventi pas mane kambaryje? Kambarys didelis, tilpsime abi. Bijau likti viena, man tiesiog reikia kažko šalia, Hugas tapo apsėstas, kas mane labiau gąsdina nei suteikia saugumo jausmą, - laukiu jos teigiamo atsakymo. Ši nusisuka į langą, tada atsisuka vėl į mane ir galiausiai linkteli.

- Tačiau žinai kaip nemėgstu tavo patėvio, noriu kuo mažiau su juo susidurti, - primena mergina. Aš ją apkabinu.

- Žinau, pati jo nekenčiu. Pasistengsime jo nematyti. Dabar tiesiog norisi jį pasmaugti, tai jis įskundė mane policijai. Joje dirba tokie kvailiai, jog jie iškart patikėjo alkoholiko žodžiais ir mane suėmė, - šyptelėjau norėdama, jog ji neįnirštų. - Laimė, pavyko išsisukti.

- Pasiliksi čia ar važiuosi namo? Jau gana vėlu, gal pasilik? Ryt tada pasiimsiu daiktus ir nuvažiuosime pas tave, - pasiūlė Keilė aš nieko nelaukusi pritariau jai. Miegoti nuėjome vis dar sukdamos galvą, kaip pasielgti.

*******

- Viską pasiėmei? - Paklausiau Keilės, o ši tik linktelėjo ir parodė man eiti pro duris.

- Duok paimsiu, - paėmiau merginos kelias sunkias tašes.
Nuėjome į apačią ir grąžinome raktus. Asmuo paėmęs juos palinkėjo mums geros dienos. Apsisukome eiti į taksi automobilį, juo nuvažiavome pas mane į namus. Po dešimties minučių jau buvome prie manųjų namų, padėkojusios vairuotojui ir sumokėjusios pinigus įėjome į vidų. Jie vis dar miega. Laimė mums!

- Shh, eime, - su Keile užlipome į viršų. Pasidėjusios daiktus, ruošėmės eiti.

- Tu gal užrakink, - priminė mergina, trenkiau sau per kaktą, lyg tai būtų akivaizdu, jog reikia užrakinti, o aš tiesiog pamiršau.
Nusileidome į apačią ir kol jie miegojo, mes su Keile pasiruošėme pusryčius, tuomet pavalgiusios skuodėme į klubą. Reikia pradėti nuo to, kur viskas ir prasidėjo.

Kadangi buvo ankstus rytas, žmonės jau išeidinėjo girti namo. Mes buvome už kampo ir jau norėjau žengti žingsnį, tačiau Keilė mane sustabdė ir atitempė atgal. Uždengė mano burną ir parodė žiūrėti tiesiai.
Mano nuostabai iš klubo išėjo ir aršiai ginčyjosi Džizabelė ir Hugas. Kaip Hugas pažįsta Džizabelę? Tai tiesiog neįmanoma.
Prisėlinome su Keile, jog paklausytume apie ką jie kalba. Tačiau nieko negirdėjome, vis vien buvome per toli.

- Jis manęs nepažįsta, taigi aš prisėlinsiu arčiau, - sušnabždėjo Keilė. Išties niekada jų nesupažindinau, nemaniau, jog su Hugu bus kažkas rimto. Pasirodo neklydau. Tai gana skaudu, kai esu nuolatos teisi dėl savo poelgių, bet vis vien klausai širdies. Aš irgi žmogus, matyt, tiesiog troškau rūpesčio ir meilės, kurios kiek dalindavau, pati atgal niekada negaudavau. Tačiau, dėl Džizabelės neklydau.
Ginčas greitai baigėsi, Hugas apsidairęs pabėgo, o Džizabelė grįžo linksmintis. Keilė lėtai atėjo link manęs.

- Jie kalbėjo apie tave, - pradėjo, - Hugas liepė Džizabelei laikytis kuo atokiau nuo tavęs ir sakė bet kokia kaina apsaugos tave, - šyptelėjau, mane pradžiugino šie žodžiai. Tačiau Keilė net nesiruošė patylėti, ji pasakojo toliau.

- Džizabelė pripažino, jog vis dar myli Hugą ir jeigu prireiks patrauks tave nuo jo, jie įtemptai ginčyjosi... - pertraukiau merginą.

- Iš kur jie pažįstami? Maniau jie niekada nebuvo pažįstami, juolab pora, - stebėjausi aš. Mane supykdė toks Džizabelės išsireiškimas, nors Hugo iš tikro taip smarkiai nemylėjau, bet labiau kaip draugą, jis man ypač rūpi, pasipiktinau Džizabelės elgesiu. Nejau, ji galėjo nužudyti mano seserį tik dėl mano kaltės?

- Tau reikia slėptis nuo jos, - patarė Keilė, - ji nenurims.

- Ne, aš išsiaiškinsiu tiesą ir nebėgsiu, - skubėjau atsakyti. Mano griežtas tonas nei kiek nenustebino Keilės, ši sunkiai atsiduso. Mergina puikiai mane pažinojo nuo labai seniai. Ji žino, jog nepasiduosiu taip greitai ir juolab jokia mergina manęs neišgąsdins jei tai siekia šeimą, aš kovosiu. Visą gyvenimą esu kovotoja. Tą darysiu ir toliau, kad ir kaip pavargau.

*****
Grįžome į motinos namus, kambaryje užsirakinome, jog niekas neįeitų.
Galiausiai nebeištvėrusi spaudimo, pravirkau Keilei anr peties.

- Viskas gerai, aš tau padėsiu, aš visada būsiu čia, - ramino mane mergina. - Išsiverk, tai sveika.

Mane džiugino, jog bent jau su drauge man pasisekė, su giminėmis ne taip smarkiai pasisekė.
Ji man kaip vyresnioji sesuo, kurios niekada neturėjau, o jaunėlei manęs nereikėjo. Norėjau tiek daug papasakoti Sofijai, norėjau, jog ji nedarytų mano klaidų. Tačiau mergina atgrasiai mano patarimų atsisakydavo. Mane liūdino toks jos elgesys. Galiausiai mes apskritai nustojome bendrauti. Priėmiau tai. Turėjau susiimti, nors ir kaip skaudu buvo, jog ji pasitiki kažkokia pašaliete mergina, o savo seserimi ne. Nesuvokiu, net ką blogo padariau, jog ji taip elgdavosi.
Svarbiausia turiu Keilę. Myliu ją labiausiai. Labiau nei Hugą ar savo pačios brolį ir seserį.
Keilė visada mane supranta, ji ne taip kaip mano brolis, kuris tik ir ieškodavo progos įgelti. Kai gyvendavome po vienu stogu, mes nuolat riedavomės. Nekenčiu verkti, todėl kai šis įskaudindavo aš apsimesdavau, jog tai man visiškai nerūpi. Šis net nesuprasdavo kaip mane naikino iš vidaus. Tokie žodžiai kaip: kvailė, idiotė, plona kaip pagalys, silpna, baisi, jie man darydavo daug įtakos, tuomet buvau tik vaikas. Mane tai žeidė. Ir vis dar žeidžia. Bandžiau su juo kalbėtis, tačiau kaskart pradėjus kalbą apie tai, šis net nesuvokęs ką padarė išvadino paprasčiausiai verksne. Aš galiausiai pasidaviau ir nesistengiau būti gera sesuo. Pradėjau elgtis kaip ir jis. Galiausiai jis neiškentęs išvažiavo į užsienį. Taip ir nebendravome iki tos nelaimingos dienos. Privalėjau jam pranešti apie seserį. Motinai depresija, todėl ši net nepagalvojo apie jį. O aš pagalvojau, visada pagalvoju. Tai tiesiog tapo pareiga.
Mane nuolat slėgė našta, jog aš kaip vyresnioji sesuo, privalau palikti savo bėdas šalin ir pasirūpinti visais kitais. Aš siaubingai stengiausi ir nuolat kažkurį nuvylusi jaučiau didelę kaltę. Kaip bebūtų, supratau, jog kalta ne aš, o jie. Tai jų kaltė. Mane išnaudodavo. Jie visas savo problemas suversdavo man. Sakydavo, jog tai aš kalta dėl visko kas jiems nutinka. Kai supratau kokie toksiški yra visi tie santykiai su giminėmis, aš pasidaviau. Nebedariau nieko dėl brolio. Ignoravau jo problemas. Aš nesu beširdė, aš tiesiog pavargau.
Tačiau su Keile mano santykiai labai artimi, mergina puikiai mane supranta, nes jai buvo irgi problemų su šeima, galiausiai sulaukusi pilnametystės ji iškart išsikraustė ir dabar laimingai dirba ir išlaiko save. Džiaugiuosi dėl jos. Kadangi pastūmėjau ją taip pasielgti. Tai bent vienas teisingas mano poelgis.