Chaosas (BAIGTA)

10

- Žinai, turiu sumanymą, - kalbėjau užtikrintai.

- Pasakok, - atsiduso Keilė.

- Nagi, nereikia taip žiauriai. Aš tiesiog jaučiu, kad esu netoli tiesos, - Keilė sustojo prie degančio raudona šviesa šviesoforo.

- Pameni ką žadėjai? - Keilė nervingai laukė, kol pasikeis šviesoforo signalas.

- Pamenu, - atsakiau užtikrintai.

- Gerai, tada pasakok, - ji pajudėjo iš vietos. Mergina atidžiai stebėjo kelią, tačiau įtemptai kažką mąstė, jai nedavė ramybės įkyrios mintys ir aš tai supratau.

- Sunku paaiškinti. Tačiau, jeigu ten yra Hiramas, reiškia yra ir Džizabelė, o jeigu ji yra, taigi yra ir pagrobtas jos padėjėjas, - kostatavau jau ir taip žinomą faktą.

- Ir...- mergina paragino mane tęsti.

- Mums tereikia užremti į kampą jos pakaliką ir jis mums viską išklos, matei, kaip namuose elgėsi, - nusišypsojau prisiminus.

- O kas jeigu jų ten nėra? Gal tai spąstai? Koks tada mūsų planas B? - Keilė nervingai žvelgė į kelią ir kiekvienąkart priekyje atsiradus automobiliui vis nusikeikdavo.

- Policija, esu pasiruošusi. Telefone žinutę iškart užplanuosiu ir tuo momentu telefonas ims ir nusiųs SOS signalą Džeikui, kuris iškart paskambins policijai, sakiau jam, kur važiuojame, - trumpai išdėsčiau atsarginį planą.

- Gerai, padarykime tai.

******
Dideliais vargais mums su Keile pavyko išprašyti, jog pasakytų kelintame numeryje Hiramas apsistojęs. Šiais laikais be pinigų niekur. Mums taip pat pasakė, jog šio kambaryje dabar nėra. Todėl dar pakišusios kyšį, apsirengėme kaip kambarinės ir įsmukome į 105 kambarį.
Įėjus mus pasitiko maloni staigmena. Tas pats Džizabelės padėjėjas sėdėjo prieš mus, pririštas su virvėmis prie kėdės, burna užklijuota lipnia juosta. Supakuotas gražiai kaip Kalėdų dovanėlė. Visgi, tokios dovanos nenorėčiau, ne mano skonio.

- Argi tai ne Deivis Sandersas? - su Keile apsimetėme nustebusios, lyg netikėtai būtume užsukusios į šį viešbutį, šį kambarį, šiuo laiku.

- Mhmhmnm, - šis ėmė muistytis ir vis bamdė kažką pasakyti.

- Nori, kad atrištume? - paklausė Keilė. Deivis ėmė purtyti galvą aukštyn žemyn, duodamas ženklą, jog nori, kad jį paleistume.

- Mhm, bet mes turim sąlygą, įvykdysi ją? - vaikinas nežymiai susiraukė, tačiau greit atsileido ir sureagavo teigiamai.

- Puiku. Mes atrišime tau burną ir kai pasakysi tiesą tuomet atrišime, bet iš kambario neišleisime, tačiau būsi laisvas, - sudiktavau mūsų sąlygas ir nuplėšiau juostą.

- Auč, skaudėjo, - pasiskundė vaikinas.

- Kalbėk, - įsakė Keilė, o aš įjungiau diktofoną.

- Ką kalbėti? Ką norite žinoti, panelės? - mirktelėjo man akį šis, spyriau jam į koją ir šis suinkštė.

- Sofija Greis, kas ją nužudė ir kaip? - Ėmiau tardyti.

- Mhm, kokia Sofija? - įtemptai mąstė, nenuostabu jei nužudė daug merginų ir jos neprisimena.

- Nemeluok, kad neatsimeni. Tai mergina, kurią nužudei visai neseniai. Atrodė kaip aš, - pridūriau šį bei tą.

- Tai čia ne mano darbas.

- Tai kieno?! Patarčiau skubėti kalbėti, nes laikas tiksi.

- Tai Džizabelės darbas, ji pati mano akivaizdoje ją pribaigė, - galvoje netilpo, jog tokia mergina gali taip šaptakraujiškai pasielgti.