Chaosas (BAIGTA)

6

Rėja

- Keile, tu net drebi, labai bijai? - Pasidomėjau draugės.

- Na, negaliu sakyti, jog ne. Džizabelė nenuspėjama, o dar tas tavo patėvis, tai išvis. Visur priešai, neturime kas mūsų palaiko. Netgi Džeikas nusisuko, - pasiskundė draugė.

- Jeigu manęs nuojauta neapgauna, tai Džeikas pasielgs teisingai. Be to, pati nepastebėjau per šurmulį, jog Hugas nebekalba su manimi, apskritai net nesusisiekia, - nerimavau aš, - man darosi neramu.

- Galim patikrinti jo namuose, jei nori, - pasiūlė Keilė, ramindama mane. Žinau, jog jai pačiai vis dar neramu, tačiau ji vis vien guodžia mane.

- Gerai, važiuojam, - galiausiai apsisprendusi tariau. - Dėl viso pikto, - parodžiau Keilei į ašarines dujas. Prigriebiau dar keletą apsaugos priemonių, jas turiu seniau nei senai, kadangi ypač nesaugu šiais laikais merginai.
Įlipusios į mano automobilį, Keilė mus nuvežė pas Hugą, su kuriuo nebuvo įmanoma susisiekti telefonu. Kas ypač yra keista, kad Hugas telefono niekada nepaleidžia iš rankų. Aišku, per tą šurmulį aš ir pati nesistengiau labai įnirtingai bendrauti, tačiau parašydavau kelias žinutes į kurias atsakymo, tarp kitko, negaudavau.

- Palauk, - paprašė mergina, kai ruošiausi lipti iš automobilio.

- Nemanai, jog keista, - pradėjo ši, tačiau staigiai nutilo.

- Tęsk, - paliepiau.

- Nemanai, jog keista, kad pirma Hugas kalbasi prie klubo su Džizabele, o vėliau pranyksta ir nebendrauja su tavimi, nors ir yra tavo vaikinas, - atsiduso ji.

- Na taip, keistoka, bet galbūt kažkas atsitiko ir aš bent jau privalau patikrinti, eisi kartu? - Merginai linktelėjus, mes išlipame iš automobilio. Mums priėjus prie durų, už ju aiškiai girdisi balsai, šie šaukia vienas ant kito, tačiau nesuprantu kas ten per balsai, aiškiai atpažįstu tik Hugo.
Su Keile nusprendėme tyliai įeiti į namus, kadangi durys neužrakintos. Norėjome paklausyti kas ginčijasi, tačiau vos mums įėjus į mus atsisuko konfliktiniai asmenys. Pasijutau lyg būčiau pagauta nusikaltimo vietoje.

- Ką tu čia veiki? Apskritai, galvojau jūs nepažįstami, - ėmiau vaidinti šalia Džizabelės.

- Am...mes su Hugu esame pažįstami, na nesenai susipažinome, - stipriai melavo pasimetusi mergina.

- Labas, mieloji, - pasisveikino su manimi Hugas. Ak, jis žino kaip nekenčiu mažybinių būdvardžių, kodėl tada sako? Nežinau net kaip reaguoti.

- Tai gal jūs pabaikite kalbėti, mes vėliau atvažiuosime, - pasakė Keilė.

- Tai ne, ne, aš tada jau einu, - pasimetusi išbėgo Džizabelė. Kai mergina išėjo, mes su Keile prisėdome ant sofos svetainėje.

- Viskas gerai? Neatsakei nei į vieną mano žinutę, - pasidomėjau.

- Atleisk, šurmulys, mama išvažiavo į kelionę, tai man viskas ant pečių sukrito, visi reikalai, - pasiskundė Hugas. Kodėl meluoji, Hugai? Kai šis meluoja aš aiškiai suprantu, nes šis ima liesti savo kaklą, kaip ir dabar.

- Tik dėlto atvykai? - Pasidomėjo šis, balsas buvo netvirtas. Dar vienas melo požymis. Ką dar sumeluosi, Hugai?

- Aš jaudinausi, galvojau kažkas nutiko, tiesiog norėjau patikrinti, tu juk mano vaikinas ir draugas, - pabrėžiau paskutinius žodžius, lyg šie ir taip nebūtų aiškiai suprantami.

- Atleisk, nenorėjau tavęs jaudinti, tiesiog pamiršau visai apie tave per visus tuos reikalus, - toliau ,,kabino" man makaronus. Pasisukau į Keilę, kuri pažvelgė taip lyg suprastų kas čia dedasi. Na, tai akivaizdu.