Chaosas (BAIGTA)

3

- Ar...ar tu įsitikinusi? - Su viltimi paklausė motina, jos akyse atsispindėjo skausmas ir didžiulė baimė.

- Taip, tai ji, - sunkia širdimi patvirtinau savo žodžius.
Motina prisėdo ant kėdės virtuvėje. Ėmė graudžiai verkti. Pati susigėdau, jog nieko nejaučiau. Aš neverkiau ir apskritai nerodžiau jausmų. Aš tikrai mylėjau seserį, bet visa tai taip keista, jog vis dar negaliu patikėti, jog jos nebėra.
Policijos pareigūnai pradėjo žmogžudystės bylą. Kol kas nėra jokių įrodymų ir man tai dar labiau kelia šiurpą. Juk neįmanoma padaryti nusikaltimą be jokių klaidų. Net protingiausi klysta.
Apie sesers mirtį pranešiau broliui, kuris pažadėjo kaip tik galėdamas greičiau grįžti.
Man reikėjo paramos, atjautos, tačiau mamai to reikėjo labiau. Visgi tai jos dukra, ji ją devynis mėnesius nešiojo, o vėliau rūpinosi ir globojo.

*****
Po savaitės

Praėjo dar viena savaitė nuo sesers mirties. Net liežuvis neapsiverčia to sakyti.
Tyrimas vis dar vyksta. Kol kas nieko nerado, nesuprantu kodėl Džizabelė vis dar laisva, esu tikra ji kažką jai padarė. Mane ima siutas, jog ji toliau vaikšto į klubus, dulkinasi su kiekvienu vaikinu iš eilės, susirado naujas drauges, o apie Sofi ir jos draugystę senai pamiršo. Kiekvieną kartą ją pamačius aš tvardausi nenurovus jai keltą kuokštų plaukų.
Hugas nuolat šalia manęs, man tai patinka, bet ir šiek tiek gąsdina. Juk šis turi darbą, bet nuolat yra šalia manęs. Nuolat stebi mane ir saugo. Kažin, nuo ko?
Staiga išgirdau beldimą į duris, kadangi niekas nenuėjo jų atidaryti, pasiryžau aš. Atidariusi duris išvydau du policininkus, šie stovėjo ramiai, pasiteiravę ar aš esu Rėja Greis.

- Taip, tai aš, yra žinių dėl sesers? - Atsakiau klausimu aš, šie susižvalgė ir vienas jų tarė:

- Jūs esate suimama dėl Sofijos Greis nužudymo, turite teisę tylėti, viskas ką pasakysite bus panaudota prieš jus, - išpyškino pareigūnas. Stovėjau apšąlusi, kol šie surakino mano rankas antrankiais. Kaip jie gali įtarti mane? Kas per šūdas?! Aš negalėčiau nužudyti savo jaunėlės sesers, tai neįmanoma! Aš to nepadariau!
Žinojau, jog priešintis buvo neverta, todėl pasidaviau. Atvažiavome į policijos nuovadą. Mane nuvedė į apklausų kambarį, kur mane ėmė tardyti.

- Jūs esate vyresnioji Sofijos sesuo? - Patvirtinau tai.

- Kodėl nužudėte savo seserį? - Tardytojas degino mane žvilgsniu, o aš negalėjau nusukti akių. Aš nesu kalta, o jie mane kaltina tokiais dalykais. Aš negalėčiau taip pasielgti!

- Aš to nepadariau, - užkimusiu balsu tariau. Šis tyrinėjo mano veido išraišką, tačiau ši toliau liko rami, - Kokių turite įrodymų, jog tai mano kaltė? - Dabar jau kone niršau viduje, tačiau puikiai žinau, jog tai nepadės, privalau išlaikyti šaltus nervus.

- Mirusiosios tėvas teigė, jog konfliktavote su ja tą vakarą kai ji mirė, o tarp merginos riešų suspaustas buvo rastas raudonas lūpdažis, ant jo yra jūsų antspaudai, - vyras kalbėjo griežtai ir įsakmiai. Šalia jo sėdėjusi jo padėjėja degino mane žvilgsniu. Pasijaučiau dar labiau nejaukiai.

- Ir jūs juo tikite? Jis alkoholikas. Tai paskutinis žmogus, kuriuo reiktų tikėti.

- Ar konfliktavote su mergina? - Paklausė šio vyro padėjėja.

- Taip, tą vakarą mes susipykome. Tačiau tai buvo tik trumpas ginčas ir po to sesuo iškart išėjo iš kambario ir girdėjau kaip ši nuvažiavo į klubą, - tariau. Jaučiau kaip vis kyla mano įniršis ir kuo toliau, tuo labiau ėmiau tikėti, jog nužudysiu patėvį.

- Taigi neneigiate, jog paskutinė su kuria ji konfliktavo buvote jūs?

- Nežinau ar buvau paskutinė, nes po ginčo sesuo iškart išvažiavo į naktinį klubą, - teigiau jiems. Tai buvo tiesa, aš juk neaiškeriagė.