Chaosas (BAIGTA)

9

Šūvis ir staiga tamsa. Visi panirome į tamsą. Nežinia, kiek laiko taip pragulėjome ir kas buvo, tačiau prabudau pati pirma.
Atsikėlus pamačiau visus išgriuvusius, lyg būtų buvę užmigdyti.
Lėtai pakilau nuo lovos ir atėmiau ginklus iš visų. Priėjusi pajudinau Keilę, kuri taip pat budinosi. Ši ėmė žvalgytis aplinkui, tačiau nesuprato kas atsitiko.

- Kas buvo? - sumišo mergina, ji dairėsi aplinkui, tačiau visi buvo sumigę. Patikrinau ar jie gyvi. Jie gyvi.

- Nežinau, kažkas užmigdė mus visus, netgi juos, - pirštu parodžiusi į visus kitus, ėmiau vaikščioti aplinkui. Su ginklais rankose tai lengva nebuvo. Keilė taip pat pradėjo šiukštinėti.
Išsitraukiau savo telefoną, tačiau nieko. Šis išsijungęs. Velniava!
Kas mus užmigdė tikrai kažko ieškojo, tačiau ko? Bet kokiu atveju reikia nešdintis iš čia. Prisipažinimo neturiu, bet gausiu. Tačiau tik ne dabar, kai vos pastovime su Keile ant kojų.
Lėtai išsliūkinome, kol jie neatsibudo, ir pabėgome.

- Kur mašina? - sutriko Keilė ir susiėmė už galvos, - Plyšta galva.

- Nesvarbu, bėgam kol jie neatsibudo, reikia grįžti namo, - bėgome ten, kur kojos nešė.
Nežinia kiek laiko ten išbuvome, nes kol grįžome buvo jau tamsu, įlipome pro mano kambario langą.

******

- Įsijungė? - užklausė Keilė, kol tikrinau telefoną.

- Taip, pagaliau! Daug skambučių nuo Džeiko, labai daug.

- Užrakink viską, aš perskambinsiu, - kol Keilė rakino kambario duris ir užverė langą, aš bandžiau prisiskambinti Džeikui.

***
- Kur tu?! Tau viskas gerai? Rėja?! Ačiū Dievui atsiliepei.

- Kur tu? - tesugebėjau ištarti.

- Laukiu mašinoje, toje vietoje kur liepei, - ištarė brolis.

- Grįšk namo, paskubėk, mums viskas gerai, bet reikia, kad grįštum, - apžvelgiau visą kambarį, tartum ieškočiau pėdsako.

- Tuoj būsiu, - išjungė ragelį.

******

- Negalėjau tau prisiskambinti. Ėjau ieškoti, tačiau neradau, name buvo tuščia, viskas išmėtyta, - papasakojo Džeikas.

- Tikrai? Visiškai nieko nebuvo? - Ėmiau įtemptai mąstyti. Kur kiti dingo? Išmėtyti daiktai? Kai mes ten buvom, viskas buvo tvarkinga. Kur jie visi dingo? Patėvio nėra namuose taip pat. Gal jau reikia sunerimti?

- Kiek kartų kartoti, kvaiša? Sakau, daiktai išmėtyti, o žmonių nebuvo nei vieno.

- Manai? - Susižvalgėme su Keile.

- Juos pagrobė? - užbaigiau aš.

- Pala, pala, kas juos galėjo pagrobti? Ir kas tie jie?

- Džeikai, mus ten įėjus pasitiko su ginklais. Vėliau kažkas pro langą įmetė kažką, panašaus į dujų bombą ir visi smigome miegoti. Aš pirma prabudau ir apžiūrėjau viską, tačiau nieko nebebuvo. Surinkau ginklus ir paslėpiau juos, kad jie nerastų, o pačios su Keile pabėgome, - mano akys išdavė nerimą, o rankų pirštai nesustodami žaidė vieni su kitais. Jausmas tarytum aš būčiau pagrindinė veikėja siaubo tipo istorijoje.

- Ar žinai, kas jus apsvaigino? - paklausė brolis.

- Ne, mes nieko nežinom, tik tiek ką pasakėme, - pasimuisčiusi ant lovos, tarė Keilė.

******
Po lygiai septynių dienų

Minutė į minutę, valanda į valandą, diena iš dienos skaičiavau laiką ir laukiau atsako iš Džizabelės ar patėvio, o galbūt ir iš to jos padėjėjo. Nieko. Nebuvo jokio atsako. Jie dingo lyg į vandenį. Prasmego skradžiai. Mama dėl patėvio į policiją nesikreipė. Jai tai visiškai nerūpėjo, kas šiek tiek erzino, kadangi man knietėjo sužinoti, kas įvyko mums pabėgus.
Džeikas grįžo į užsienį. Jį skubiai iškvietė dėl darbo. Bandžiau kalbinti Hugą, tačiau kalėjimo kameroje jis sakėsi nieko nežinąs, o aš patikėjau. Neliko jokios vilties, todėl teko griebtis paskutinio šiaudo.

- Noriu pranešti apie dingusį asmenį, - tariu budinčiam pareigūnui.

- Kas būsite? Ir kiek laiko asmuo dingęs?

- Esu Rėja Greis, atvykau dėl Hiramo Greiso, jis dingęs savaitę ir nėra jokių žinių apie jį, - mano netvirtas ir lūžtantis balsas išdavė mano jausmus. Aš pasimetusi.

- Kodėl nesikreipėte anksčiau?

- Todėl, nes jis priklausomas nuo alkoholio ir jam būdinga dingti kurį laiką, tačiau tas laikas jau pasibaigė.

******

- Tau skambina, Rėja, atsiliepk gal Džeikas skambina ar kas nors svarbaus, - pataria Keilė man dvejojant ar pakelti ragelį.

- Gerai, - galiausiai pasiduodu ir pakeliu ragelį.

- Yra? Atvykti? Taip, tuojau būsiu. Tikrai? Jūs tuo tikras? Gerai, tuoj būsiu. Ačiū, viso gero.

- Kas? Kas skambino? - vis klausinėjo Keilė.

- Reikia važiuoti į policiją, jie rado kameros įrašus, iš nuotraukos galvoja, jog tai patėvis, bet prašė manęs įsitikinti.

- Tai važiuojam! Ko mes laukiam?

*******

- Taigi, ten jis kažkur viešbutyje ilsisi, o jūs jo ieškote? Gal išprotėjot?! - į telefono ragelį vis garsiau šaukė Džeikas.

- Aš dar sveika, važiuoju ten, iki.

- Rėja, nedrįsk padėti ragelio, Rėja!

Ką Džeikas šaukė toliau, manęs nedomino. Jis kažkokiame viešbutyje. Na, gerai. Aš jį surasiu ir iškvosiu. Rasiu ir priremsiu prie sienos. Jis pasakys, kas atsitiko. Pasakys.

(Liko visai nedaug iki kulminacijos. Pažadu ir tikiuosi, jog bus netikėta pabaiga. Atsiprašau, jog taip ilgai nekėliau naujos dalies, tačiau ir skaitytojų beveik nebuvo, kalbant apie senesnes dalis.)