Prabudusi jaučiausi kaip pervažiuota buldozerio. Kelis kartus. Net ir gerai išsižliumbusi jaučiausi taip lyg mano širdis skiltų į daug mažų dalelių. Viskas susidėjo į vieną- tėtis, mama, Tomas, o dabar dar ir Harry... Toks vaizdas, kad iš manęs kažkas nori atimti viską, palikti basą, vienišą ir pažeidžiamą. Bet, kaip sakoma, bėda po vieną nevaikšto. Tačiau neturiu kada savęs gailėtis. Dabar svarbiausia yra nuspręsti, nuo ko pradėti- Tomo, tėčio laidotuvių, mamos prikėlimo iš komos reikalų ar Harry. Na, Harry atkrenta, nes aš kaip ir palikau jį, o jis tikriausiai jau mane užmiršo. Džonis su Ana pradėjo rūpintis tėčio laidotuvėmis, dėl ko aš jiems be galo dėkinga. Lieka mama arba Tomas. Nusprendžiau, kad Tomas dabar yra svarbiausias.Todėl įsėdusi į autobusą nuvažiavau link socialinės rūpybos centro. Prieš atidarydama pastato duris giliai įkvėpiau ir tyliai sukalbėjau maldelę kokiam dievui ar deivei, kad iš čia išeičiau ne viena.
- Atleiskite pone, tačiau jūs nesate nei šio berniuko draugas, nei artimas giminaitis. Pats Tomas pasakė, kad Jūsų nepažįsta, todėl atsiprašau, bet negaliu leisti nei pamatyti jo, nei juo labiau atskleisti konfidencialios informacijos,- kažkokia moteris pakeltu tonu pasakė pro praviras kabineto duris. Suklusau. Nejaugi ji kalba apie...mano Tomą?? Bet su kuo? Neilgai trukus supratau.
- Bet panele, jis ką tik prarado tėvą, jam reikia žmonių, kurie juo pasirūpintų, prašau, bent leiskite su juo pasikalbėti.- išgirdau žmogaus, kurio tikėjausi išvengti visą likusį gyvenimą, balsą. Harry. Nespėjus moteriai atsakyti, pabeldžiau į duris.
- Užeikite,- ji atsakė. Įėjau į kabinetą. Jis buvo tamsus, prigrūstas popierių ir įvairių aplankų. Nejaukus, šaltas ir svetimas. Kaip tik taip ir įsivaizdavau vietą, kurioje iš tėvų atimami vaikai. Tuomet mano žvilgsnis nukrypo į Harry. Jis žiūrėjo į mane skvarbiu žvilgsniu. Akys buvo paraudusios lyg jis būtų visiškai nemiegojęs. Drabužiai tie patys, su kuriais buvo ligoninėje. Iš karto pasijutau blogai. Nejaugi tai dėl manęs? Dėl mano sprendimo? Atigręžiau į nemaloniąją moterį.
- Atsiprašau, kad trukdau, aš esu Victoria Clemente, Tomo Clementes sesuo. Vakar jis turėjo būti atvežtas čia.
- Ak taip, jūs jo sesuo. Aš labai užjaučiu dėl netekties ir dėl to, kas įvyko su Tomu, tačiau tokia procedūra,- nelabai maloniai ištarė ji.
- Aš viską suprantu ir esu dėkinga, kad juo rūpinotės, bet gal galėčiau jį pasiimti?
- Taip, kol kas galite, tik turėsime sutvarkyti keletą popierių. Kaip suprantu netekote tėvo, o mama guli komoje, taigi jūs esate vienintelė jo giminaitė?- pasidomėjo.
- Ne visai. Mūsų mama vakar prabudo iš komos, o tėtis jau senai negaudavo pajamų, toėl šeimą išlaikydavau aš.
- Gerai, tačiau Jūsų mama vis dar negali pasirūpinti šeima ir neaišku, kada galės, todėl Tomo globą reikėtų užrašyti jums.
- Man nesvarbu, ką jūs darysite, svarbiausia, kad kuo greičiau galėčiau pasiimti Tomą su savimi.
- Puiku, tuomet galite eiti ir padėti savo broliukui susiruošti, tada grįžkite čia, pasirašysite kelis lapus ir iki teismo svarstymo Tomas galės būti su jumis. Iki teismo su jumis susisieks mūsų advokatai, kad galėtų paimti jūsų metinių pajamų ir gyvenamo būsto išrašų informaciją. Ir beje, šis jaunuolis labai atkakliai prašėsi įleidžiamas pas Tomą. Jei sutinkate, jis gali eiti kartu.- ji ištarė. Pažvelgiau į Harry. Net nesuabejojau ištardama taip ir mes abu užlipome laiptais į viršų.
- Viki, aš noriu pasakyti, kas...- Harry pradėjo, bet aš jį nutraukiau.
- Ne, Harry, dabar tai nesvarbu. Svarbu yra Tomas, tėtis, mama. Tai yra dalykai, kuriais aš turiu rūpintis. Negaliu ir nenoriu apkrauti savo gyvenimą tavo grupe, jūsų fanais ar Paul ir jo reikalavimais. Tiesiog negaliu.
- Aš suprantu ir noriu pasakyti...- jis vėl pradėjo.
- Ne. Harry, ne. Viskas. Aš tau labai dėkoju, kad taip rūpiniesi Tomu, bet Paul pasakė viską tiesiai šviesiai. Jis išdėstė sąlygas, o aš turėjau arba sutikti arba ne. Aš priėmiau sprendimą ir dabar bandau susitvarkyti su rezultatais. O dabar eime pas Tomą, jei vis dar nori,- pasakiau. Jis linktelėjo ir mes įžengėme į kambarį.
——————————————————————
- Dar kelis parašus čia. O tada vardą ir pavardę čia,- ta pati šaltoji moteris ppakartojo šimtąjį sykį. Jau pasirašiau, regis, šimtus įvairiausių dokumentų, toks vaizdas, kad iš socialinės rūpybos centro išsivedu nusikaltėlį, žudiką, o ne savo mažąjį broliuką.- Štai ir viskas. Dabar galite eiti. Geros Jums dienos.- nuskambėjo taip lyg ji stengtųsi mumis atsikratyti. Na, man ji bet kokiu atveju nepatiko. Tačiau tai iš tiesų nesvarbu. Svarbiausia yra tai, kad Tomas jau su manimi ir aš niekam neleisiu jo atimti.
Iš tikrųjų keisčiausiai šioje situacijoje jaučiausi dėl Harry, mintijau laukdama, kol Tomas apsirengs. Visą laiką, kol aš kalbėjau su ta nemalonia moterimi, vėliau kai apsipylusi ašaromis geras penkias minutes nepaleidau savo mažojo brolyčio iš rankų, jis nepratarė nei žodžio, Visą laiką spoksojo į mane lyg aš bučiau vienintelė mergina, likusi šiame pasaulyje. Lyg jis mane mylėtų. Ar bent jau justų kažką man. Bet juk tai neįmanoma. Taip, vakarienė ir visa kita buvo nuostabu, bet juk ribos buvo nubrėžtos pačio Paul, o aš pasakiau griežtą ne. Tik ne dabar. Tik ne šitaip. O tai reiškė, kad viešumoje mums pasirodyti kartu negalima. Viskas. Istorijos pabaiga. Atsidusau. Dabar tikrai ne laikas apie tai galvoti.
- Viki, ar galime važiuoti į Mc'Donalds? Ar Burger King?- kaip visada pasinaudodamas jam palankia situacija paklausė Tomas.
- Žinoma, brangusis. Pakeliui išlipsime ir nueisime papietauti. Bet tik ne į Burger King, jei nori, kad mano skrandžio turinys liktų manyje,- pasakiau. Tomas nusijuokė. Net Harry išspaudė silpną šypseną, akies krašteliu mačiau tai. Nejaugi jums naujiena, kad Burger King neparduoda valgomo maisto?
- Na taip, nepagalvojau prieš sakydamas,- Tomas pasiteisino audamasis batus.
- Tomai, tau tikrai viskas gerai?- begalinį kartą paklausiau.
- Ne. Taip. Nežinau. Noriu pamatyti mamą.- jau pakitusiu balso tonu, šiek tiek virpančiu ištarė jis.
- Gerai. Šiandien vakare ten nuvažiuosime. O dabar keliaujame iš šios vietos.- pasakiau jam ir jau ruošiausi eiti pro duris, kai Harry balsas mane sustabdė.
- Viki, palauk... Imkite mano automobilį. Vairuotojas jus nuveš, kur reikia, o tada grįš pas mane. Taip bus patogiau negu laukti autobuso.
- Ne, Harry, nereikia. O kaip tu? Kas parveš tave namo? Jei jau taip, tai važiuok kartu su mumis, esu tikra, kad Tomas apsidžiaugtų galėdamas su tavimi pabendrauti.
- Ne, aš rasiu kaip grįžti... Žinai, mums negalima..rodytis viešumoje kartu,- jis sunkiai ištarė lyg tie žodžiai jį skaudintų.
- Tiesa.- sumišimas užliejo mano veidą.- Visai pamiršau. Na, mes rasime, kaip grįžti. Nereikia dėl mūsų taip vargintis.
- Viki, prašau, paimk automobilį.- jo akys sutiko manasias. Jaučiau, kad jos veria mane kaip peiliai, tas liūdesys buvo beveik apčiuopiamas. Deja, bet tai nieko nekeitė.
- Gerai, paimsiu automobilį. Prižadu, kad vėliausiai po kelių valandų mes ji grąžinsime,- pažadėjau jam.
- Ne, neskubėk, naudokis juo, kiek tau reikia. Viskas gerai,- pasakė jis ir, netaręs sudie, išėjo iš pastato, palikdamas mane, Tomą ir mano paklydusias mintis vienas.
————————————————————————-
Sveiki. Nauja dalis po net pati nežinau kiek laiko. Atsiprašau visų, kurie skaitė ir laukė naujos dalies taip ilgai. Tikiuosi, kad bent dalis skaitytojų vis dar liko. Nepamirškit komentuoti :) Gero likusio vakaro :)
