Viskas atrodė tobulai. Ten buvo pastatytas gražus stalas, uždengtas balta staltiese. Ant jo pastaytas šampanas ir užkandžiai. Viskas aplink buvo nuklota žvakių ir rožių žiedlapių jūra. Prie staliuko stovėjo smuikininkas ir grojo nepaprasto grožio ariją. Jaučiausi kaip princesė. Neatsimenu, kada kas nors būtų taip dėl manęs pasistengęs. Akyse pradėjo kauptis ašaros.
- Harry, tai nuostabu.. Tai neįtikėtina... Aš nežinau ką ir bepridurti,- pro ašaras ištariau.
- Nieko ir nereikia sakyti, viskas tau, mano gražuole,- pasakė jis.
- Bet tu juk paprastas Harry, kaip galėjai suorganizuoti visa tai?- pabandžiau papriekaištauti, bet man nelabai pavyko, nes buvo per daug nustebinta.
- Teks pripažinti, kad šį kartą pasinaudojau tam tikromis privilegijomis,- linksmai pripažino.- Gal galiu palydėti panelę iki staliuko?- kaip džentelmenas paklausė ir ištiesė savo ranką.
- Su malonumu,- paėmiau jo ranką ir mes atsisėdome prie staliuko. Iš kažkur atsiradęs padavėjas atidarė šampano butelį ir įpylė jo į taures.
- Už mus!- pakėlė taurę Harry.
- Už mus.- padariau tą patį. Vis dar buvau be žado. Nurijau gurkšnį gėrimo. Jis buvo pasakiškai skanus ir tikrai brangus.
- Ar ilgai dar žiūrėsi tokiomis pasimetusiomis akimis?- švelniai paklausė Harry.
- Tiesiog negaliu patikėti, kad tai ne sapnas,- atsakiau.- Viskas per daug tobula.
- Aš stengiausi. Norėjau padaryti kažką tokio, ką atsimintum, kas paliktų tau įspūdį, kas įrodytų, jog mano ketinimai yra patys rimčiausi. Tai kaip dėl to pasitikėjimo? Užkopiau laipteliu aukščiau?- pasidomėjo.
- Harry, tu užkopei į pačią pasitkėjimo viršūnę. Aš tave myliu.- pati nesupratau kaip man išsprūdo šie žodžiai. Ir vėl nuraudau. Pati supratau, kokia banali ir lengvai pasiekiama pasirodžiau, jei užteko vieno nuostabaus gesto ir aš tiesiogine ta žodžio prasme išsilydžiau. Bet nieko negalėjau pakeisti. Bent tuo metu. Viki, baik, neatrodyk kvailai.
- Aš ir tave myliu. Pamilau jau tada, kai atsitrenkei į mane gatvėje. Susižavėjau, kuomet atstūmei klube ir tapau galutinai priklausomas, kai šiandien išvydau tave visą susivėlusią ir su chalatu.- nuoširdžiai prisipažino.
- Bet mes pažįstami vos savaitę. Ar tai yra normalu?- paklausiau.
- Nežinau ar normalu, bet tai įvyko. Ir aš tavęs nepaleisiu, niekada.
- Nežadėk to, ko gali ir neištęsėti.- pasakiau.
- Ne, aš prižadu, nes jaučiu, kad tu ta vienintelė. Tu ir aš kaip El su Louis. Ankščiau nesupratau, kaip jausmas tarp dviejų žmonių gali būti toks stiprus. Bet dabar suprantu. Tu man esi viskas.
- Harry..- nežinojau, ką ir pasakyti. Jis atsistojo ir priėjęs prie manęs priklaupė ant vieno kelio.
- Tu nerimtai? Net nebandyk!- sušukau.
- Patylėk, tai visai ne tai, kas tau atrodo,- nusišypsojęs pasakė.- Victoria Clemente, ar sutinki būti mano mergina ir leisi tave pristatyti visam pasauliui?
- Taip, taip, taip, šimtą kartų taip,- pasakiau. Jis iš kišenės ištraukė dėžutę ir ją atidarė. Ten gulėjo grandinėlė, ant jos kabėjo dvi sidabrinės žuvėdros.
- Tada priimk mano dovaną. Tai bus mūsų ženklas. Primenantis šiandien. Mes juk skridom, ar ne? Visai kaip žuvėdros. Nors man tai buvo koks septynioliktas kartas, pirmą sykį skrisdamas aš nesijaučiau vienas. Aš atradau tave, savo antrąją pusę.- jis užkabino man ant kaklo grandinėlę.
- Ačiū,- paprastai pasakiau.- Ji nuostabi.
- Prašau,- paprastai atsakė.- Jūs abi nuostabios.
Likusią vakaro dalį jaukiai sedėjome ir kalbėjomės apie viską. Suradome daug bendrų pomėgių, daug vietų čia, Londone, kuriose nebuvome, bet norėtume pamatyti. Nusprendėme, kad tai padarysime iškart po to, kai Harry pristatys mane visuomenei. Būtent apie tai Paul su juo ir kalbėjo. Kad mums per daug pavojinga būti kartu, kai niekas nieko nežino, nes žurnalistai moka viską pakreipti į tą pusę, kuri jiems patiems yra patogesnė. Žinoma, bučiniai irgi buvo vakaro dalis. Buvo gera žinoti, kad Harry niekur neskuba ir nežengs dar vieno žingsnio, kol nebūsiu tam pasiruošusi. Tai privertė mane dar labiau juo pasitikėti. Po ilgo vakaro grįžome atgal į automobilį ir Harry nuvežė mane namo. Jaučiausi pati laimingiausia mergina pasaulyje. Kol nepamačiau savo namų. Aplink juos buvo krūva žmonių, tarp jų ir Timas, Ana, Džonis, Sofija už rankos laikydama Tomą. Taip pat buvo daug policijos, greitosios gydytojų. Nesupratau, kas vyksta. Vos Harry sustabdė automobilį, nulėkiau prie Tomo. Jis kūkčiojo, Sofija taip pat.
Kas nutiko?- paklausiau Sofijos.- Sofija, kas?
Taigi, štai dar viena dalis istorijos. Labai atsiprašau, kad ji trumpesnė nei kitos, bet trumpesnę parašyti užtrunku trumpiau, o šiuo metu mane spaudžia egzaminai ir atsiskaitymai, kad galėčiau įstoti į pasirinktą koledžą. dar kartą atsiprašau ir tikiuosi, kad dalis patiko. Kita turėtų būti įkelta dar šią savaitę:))
