Trys dienos.
Trys dienos be jo balso, be jo juoko, be jo paties.
Nemaniau, kad gali būti taip sunku palikti žmogų, kurį pažįstu taip trumpai, bet, matyt, klydau.
Net dabar, sedėdama tuščioje patalpoje, laukdama, kol mano tėtis bus atvežtas paskutiniam atsisveikinimui, galvojau apie jį. Apie tai, ką jis veikia, kur šiuo metu yra. Anądien vos papietavusi su Tomu išsiunčiau automobilį jam atgal. Nuo tada nieko apie ji negirdėjau. Pati nesupratau, ar taip geriau mums abiems ar ne. Žinoma, esu tikra, kad man sunkiau negu jam. Štai sėdžiu čia, viena, laukdama, kol pamatysiu savo tėtį, mano mama nieko apie tai nežino, Tomą palikau namie, nes pagalvojau, kad jam nereikia to matyti, tegul prisimena tėtį sveiką ir gyvą. Bet kokiu atveju, dabar reikia ištverti visa tai, tikrai ne vaikinai turėtų suktis mano galvoje.
- Victoria? Ar galiu prisėsti šalia?- priėjusi paklausė Ana.
- Žinoma. Ačiū, kad viskuo pasirūpinote. Nežinau, ar viena būčiau susitvarkiusi.
- Nėra už ką brangioji, nėra už ką. Nesijaudink, mes visi būsime šalia, visados,- ji raminai apglėbė mane per pečius.- Tau jo labai truks, ane?
Net nežinau ar normalu taip galvoti, bet nemanau, kad man jo truks. Aš jo netekau tą dieną, kai mama pakliuvo į avariją. Galima sakyti, jau nuo tada ruošiausi šiai akimirkai. Turbūt dėl to net nenorėjau verkti. Bet garsiai to juk nepripažinsiu.
- Taip, man jo be galo truks.- atsidusau.
-----------------------------------------
Laidotuvės, kaip ir vestuvės, yra tokia proga, kuomet visi verkia, pagalvojau, sekdama paskui juodą katafalką į centrines Londono kapines. Man iš paskos sekė draugai, giminės, šeimai artimi žmonės. Visi, išskyrus mano mamą. Tomas, įsikibęs į mano ranką, nenustodamas kūkčiojo, o aš roboto balsu kartojau tuos pačius žodžius "viskas bus gerai", "mes susitvarkysim", "viskas greitai pasibaigs". Prie kapo mūsų jau laukė kunigas. Dirbtinu, pakeltu, sodriu balsu jis pradėjo melstis visiems angelams ir dievams ir taip toliau. Neklausiau jo. Netikėjau Dievu. Jis mano gyvenimą griovė nuo tos akimirkos, kai įžengiau į šį pasaulį. Viskas, ką dariau, norėdama padėti kitiems, savo šeimai, sau, baigėsi visiška katastrofa. Pradėjau stebėti, kaip pagalbininkai neša tėčio karstą link duobės. Žiūrėjau ir galvojau, ar bent dabar, ten, kažkur kur jis yra, jis mąsto apie mus? Ar žino, kaip sunku man yra ištverti šią baisią tragediją? Ar Tomui? Ar jis bent nutuokia, kad jo poelgis buvo kvailas, kad mama atsigavo ir kad sužinojus niekada jam neatleis? Bet, geriau pamąsčius, ji neatleis ir man. Juk aš sugrioviau jos vienintelį šansą pasimatyti au juo paskutinį kartą.
Kunigas baigė savo pamaldas. Kapinių darbuotojai pradėjo leisti karstą į duobę. Visi aplink verkė. Džonis pasikūkčiodamas. Tomas net leisdamas keistas aimanas. O aš tiesiog stovėjau ir žiūrėjau. Buvau tokia pavargusi, kad neturėjau jėgų net verkti. Tiesiog troškau, kad viskas pagaliau baigtųsi.
- Panele, ar norėtumėte ką nors pasakyti? Pasidalinti savo prisiminimais su kitais gedinčiais? - maloniai, švelniu balsu paklausė kunigas.
- Taip, jei galima.- net pati nustebau savo pačios pasakymu.
Nejaugi aš turiu ką jam pasakyti? Atsikrenkščiau, norėdama pravalyti savo balsą ir perbraukiau liežuviu savo lūpas. Pajutau, kad jos sūrios. Net nesupratau, kad vis dėlto verkiau. Dar kartą krenkštelėjusi atsisukau į karstą. Kelias minutes tiesiog į jį žiūrėjau. I tą medinę dėžę, kurioje uždariau savo tėtį.
- Panele..?- kunigo kreipinys nuskambėjo lyg klausimas. Iš pradžių neatkreipiau į jį dėmesio, tada giliai ikvėpiau ir žodžiai pradėjo patys lietis iš lūpų, žodžiai, kurie prieštaravo mano nuomonei, bet iš esmės buvo tiesa.
Šiandien čia į paskutinę kelionę palydime mano ir Tomo tėtį. Po atkaklios kovos su gyvenimu, kuris truko net 58 metus, jis pasidavė. Žinau, kad daugelis iš jūsų tylomis smerkiate jį už tokį poelgį. Jis prieštarauja tikėjimui, prieštarauja viskam, kas žmogui yra šventa. Bet mūsų gyvenimas jau yra toks. Mes prieštaraujame, grianame visas sienas, kurios mums trukdo, kad pasiektume tai, ko trokštame. Jis, šiuo atveju, troško tik vieno. Ramybės. Ir pagaliau jq rado. Ir nors aš niekada nesusitaikysiu su tokia lemtimi, bet aš žinau, kad jis ten, viršuje, stebi mane ir meldžia, kad jį suprasčiau. Ir aš jį suprantu. Suprantu geriau negu kad jis galvojo, kol buvo gyvas. Mano kova ne ką lengvesnė nei jo, bet aš tiesiog esu stipresnė ir galiu ją ištverti. Bet kokiu atveju, tikiuosi, jog visi mes prisiminsime mūsų tėtį kaip stiprų, laimingą, gyvenimu besidžiaugiantį vyrą, kuris man, mano broliukui ir mūsų mamai suteikė tiek daug laimės. Nepamirškime jo.
Po mano žodžių sekė mirtina tyla. Karstas buvo nuleistas į duobę. Mane ir Tomą kunigas pašaukė užberti saują žemių. Tuomet duobkasiai pradėjo užkasinėti mano tėčio kūną. Gedintieji pradėjo skirstytis, mes su Tomu pasilikome. Ana, Džonis ir kiti pažįstami išeidami linkėjo mums stiprybės, negailėjo apkabinimų. Pagaliau išėjo ir kunigas. O mes vis dar stovėjome čia. Vieni. Apsupti bręstančios vakaro tamsos. Savo stiklinėmis akimis pažvelgiau į tolį ir kažką pamačiau. Už medžio užsukantį ir tolyn nueinantį žmogų. Žmogų su didžiule garbanų kupeta.
---------------
Po dviejų savaičių
- Mama, net nebandyk eiti tvarkyti namų! Tu vis dar per silpna tai daryti!- sušukau bandydama atimti iš jos šluotą.
- Bet brangute, čia taip dulkėta. Leisk bent šiek tiek aptvarkyti. Šiems namams reikia atsinaujinti.
- Ne, mama. Tu dar per silpna. Girdėjai, ką sakė gydytojai? Tavo būklė gali pablogėti nup kiekvieno neatsargaus ar neapgalvoto žingsnio, todėl turi saugotis.- pasakiau, atimdama iš jos pašluostę, kurią ši slėpė kišenėje.
Tikriausiai domitės, kodėl ji vis dar su manimi šnekasi po to, kai aš nuslėpiau visą tiesą apie tėčio mirtį? Na, pirmos dienos buvo sunkios. Ji nekalbėjo su manimi, su Tomu, beveik nevalgė. Ji gedėjo. Bet kuomet gydytojai ją atvežė atgal į mūsų namus, ji pasikeitė. Pasidarė gyvesnė. Nesakau, kad viskas susitvarkė pilnai, bet einame geru keliu, esu tuo tikra. Ir Tomas pradeda atsigauti po netekties. Jau galiu pagauti jį besišypsantį ir jau trečia diena, kaip Sofija jį veda į darželį. Regis, viskas vėl stoja į savo vėžes. Mano gyvenimas vėl tampa toks, koks buvo. Jokių vaikinų, jokių papildomų bėdų. Apie Harry taip ir nėra jokių žinių, bet aš tuo nesirūpinu. Mes negalime būti kartu. Tai kenkia jam, bet taip pat kenkia ir man. Mes per daug tolimi, o tai kas įvyko iki šiol buvo per daug tobula, kad būtų tiesa. Bet kokiu atveju, geriau išsiskirti dabar, kol viskas nepasidarė dar rimčiau.
- Sese, paštą atnešė!- suriko Tomas iš svetainės.
- Ateinu!- atsakiau, artėdama prie durų.
Nuėjusi pamačiau, kad gauta nemaža laiškų siunta. Mokesčiai, mokesčiai, sąskaita iš ligoninės, galutinė policijos ataskaita dėl tėčio mirties ir... laikraštis. O ant pirmojo puslapio puikuojasi jo, Harry, ir kažkokios porcelianinės gražuolės, greičiausiai modelio nuotrauka. Antraštė skelbė:
HARRY STYLES TURI NAUJĄ MYLIMĄJĄ- ABU PASTEBĖTI PALIEKANTYS PRABANGŲ VIEŠBUTĮ LONDONE.
O ne.
