Pabudau nuo nesibaigiančio triukšmo apačioje. Galvojau, kad jį sukėlė Džonis. Kai vakar grįžau, jis su Tomu miegojo ant sofos. Iš to, kiek abu sugebėjo suvalgyti spragėsių, supratau, kad praleido linksmą vakarą. Nemanykit, kad šiaip Tomo gyvenimas yra blogas. Tai, kad susigadinau savąjį nereiškia, kad leisiu sugadinti ir jo. Jis lanko darželį, į jį Tomą nuveda mūsų kaimynė Sofija, labai maloni moteris ir gera mamos draugė. Ji žino visą susiklosčiusią padėtį ir labai man padeda, nors, aišku nepritaria mano sprendimui dėl tėčio. Iš tiesų, niekas nepritaria. Visi galvoja, kad turėčiau uždaryti savo tėvą į psichiatrijos ligoninę. Bet ar aš taip galiu pasielgti su Tomu? Aš abejoju, kad man leistu prisiimti jo globą, nes mano vienos pajamos per mažos, o ir šiaip jis jau neteko mamos, nenoriu, kad prarastų ir tėtį. Apie tai galvodama įėjau į tėčio kambarį. Jis miegojo. Aplink mėtėsi neskalbti drabužiai, maisto pakuotės ir kitos šiukšlės. Čia užeinu kiekvieną dieną, bet sutvarkyti kambarį galiu tik du kartus per mėnesį, kai jis išeina į susitikimus su psichoterapeutu. Kai jis namie, negaunu leidimo sutvarkyti šitą jovalą. Išėjau iš kambario. Psichiatras sako, kad tėčiui reikia laiko, kad jis pasitaisys, bet vargu ar jis pats tiki savo žodžiais. Bet kokiu atveju, aš jau praradau visas viltis ir pats tėtis man pradeda panašėti į daiktą,o ne į žmogų. Apsirengusi nusileidau į apačią pažiūrėti, kas mane pažadino. Pasirodo, tai buvo Džonis ir Tomas. Jie žaidė maisto karą, mėtydami į vienas kitą nuo vakar užsilikusius spragėsius. Nusišypsojau, nes jau seniai Tomui nebuvo taip linksma. Bet paskui prisiminiau, kad man pačiai teks tvarkyti tą betvarkę, todėl iškart surimtėjau.
- Džoni, kas tvarkys namus?- surikau.
- Viskas bus gerai brangute, nesijaudink, mes susitvarkysim,- nusišypsojo Džonis.
- Aha, įsivaizduok, kad patikėjau,- atkirtau.- Norit valgyt?
- Labai,- choru sušuko abu.
- Mažvaikiai,- pasakiau ir pradėjau ruošti pusryčius. Po kelių minučių prie manęs priėjo Džonis, Tomas, kaip supratau, kambary nuėjo žaisti su kompiuteriu.
- Kaip jautiesi po vakar?- pasiteiravo Džonis.- Nepykina, nesisuka galva?
- Džoni, kiek man metų? Šeši? Aš žinau, kaip reikia gerti,- nusijuokiau.
- Na tarkim, bet kad sėsti į nepažįstamų vaikinų automobilius negalima, nežinai,- kritiškai nužvelgė.
- Tu mus matei? Juk kai atėjau, tu miegojai.
- Aš geras aktorius, širdele,- pasakė.- Tai kas tas laimingasis?
- Ai, gal niekas, nežinau ir pati, laimingasis jis ar ne.
- Koks jo vardas? Aš galiu nuspėti sėkmę su juo iš vardo,- kaip koks šamanas pasakė.
- Nejaugi? Na, rėžk tada. Jo vardas Harry.
- Hmm.. Na, tau neturėtų kilti su juo bėdų. Jis turtingas, populiarus, visų geidžiamas, bet pats kažkodėl prisikabino prie tokios kaip tu. Jei jis būtų protingesnis, žiūrėtų į vyrus, pamatytų mane ir mes gyventume ilgai ir laimingai,- atsiduso jis.
- Fuu, Džoni, tiesiog fu. Jis ir tu? Ne, kažkaip nesiriša. Pala, o iš kur tu žinai, kad jis turtingas ir populiarus?- nustebau.
- Brangute, aš turiu erelio akis, kaip tikėjaisi, kad neatpažinsiu pačio saldainiuko Harry Styles? Tu turbūt juokauji. Gerai tau ten pavyko tam vakarėly, gardus kasnelis.
