Atsigręžiau pažiūrėti, kas su manimi kalba. Bet tai nebuvo nei vienas iš vaikinų. Prieš mane stovėjo kažkoks pusamžis stambus vyras ir keistai šypsojosi.
- Paul, čia mano merg.. draugė Victoria,- pristatė mane Harry.- Viki, čia Paul, jis yra mūsų grupės...
- Aš esu šių penkių vaikų prižiūrėtojas,- nusijuokė jis ir smakru parodė į tą pusę, kur sėdėjo likę vaikinai. Tada paspaudė mano ranką.- Malonu susipažinti, Victoria. Gal eik susipažinti su likusiais vaikinais, man reikia šnektelėti su Harry asmeniškai.
Mačiau, kaip Harry susiraukęs pažvelgė į Paul. Man neliko nieko kito, tik linktelėti ir eiti link kambario, kuriame buvo vaikinai. Įėjusi pasijaučiau nepatogiai. Jie visi juokėsi, bet kai įėjau nutilo. Nemėgstu tokių nejaukių akimirkų.
- Sveiki, aš Victoria, Harry draugė. Paul atsiuntė mane čia su jumis susipažinti.- Vaikinai iškart nusišypsojo ir atsistojo. Gal jie visai mieli?
- Sveika, Victoria, aš esu Louis,- priėjęs jis paspaudė mano ištiestą ranką.- Labai smagu su tavimi pagaliau susitikti, Harry jau spėjo išūžti mums ausis kalbėdamas apie tave.
- Labas, aš esu Liam,- irgi paspaudė mano ranką.- Malonu.
- Sveika, kaip smagu susipažinti,- prišokęs apkabino mane jau man žinomas Niall.- Bet.. pala.. aš esu kažkur tave matęs... Žinau, tu Anos draugė, ar ne? Kaip smagu. Aš Niall.
- Labas,- irgi apkabino mane kitas juodaplaukis vaikinas, bet jo balsas buvo kažkoks keistas.- Aš Zayn.
- Labai smagu su jumis visais susitikti,- kukliai atsakiau visiems.
- Tai sakai suvystei Harry? Turėtum būti gabi, nes šiaip mes visi galvojom, kad jis liks amžinai vienišas,- pasakė Zayn.
- Suvysčiau?- pakartojau.- Mes tik draugai.
- Taip, ir mes tai žinom, ir esam mandagūs, argi ne taip, Zayn?- kaip koks vyresnis broliukas pasakė Louis. Zayn nespėjo nieko atsakyti, nes į kambarį įėjo Harry.
- Na, tai jau susipažinot? Išpildžiau jūsų užgaidą, nevykėliai?- kumštelėjo Zayn petin Harry.
- Taaaaip,- nutęsė Niall.- Ir aš ją jau pažinojau. Ji ir mano mergina yra labai geros draugės.
- Palauk, Ana- tavo mergina?- paklausiau.
- Na taip, tada kavinėje mes susitaikėm, dabar tik laukiam vadybos sprendimo kada ir kokiu būdu mums geriausiai pasirodyti viešumoje. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad taip pamilsiu fanę,- geraširdiškai nusijuokė Niall.
- Gerai, labai smagu, kad išjudinom ledus ir visi vieni kitus pažįstam, bet man ir Vikei jau laikas lėkti, viskas sustyguota,- pradėjo skubinti Harry.
- Gerai, buvo malonu susipažinti,- atsisveikindama tariau.
- Iki,- tarė visi choru.- Tikiuosi greitai susitiksim,- pilna burna pridūrė Niall.
Išėjom iš studijos ir susėdom į automobilį. Prisisegiau diržu, bet pastebėjau, kad Harry net neužveda mašinos. Pasisukau į jį, o jis žvelgė tiesiai į mane.
- Kas yra?- paklausiau.
- Tu be galo graži.- pasakė. O aš aišku išraudau kaip pomidoras.
- Ką.. A..Ačiū.- susigėdusi pasakiau.
- O kai parausti, atrodai dar gražesnė.- vėl pasakė.
- Gerai, važiuojam, nes ant mano skruostų greitai galėsi kepti kiaušinienę.- nepatenkinta burbtelėjau. Jis nusijuokė.
- Gražuolė.- pakartojo ir mes nuvažiavom.
- Tu juokauji? Tu turbūt juokauji? Tu paprastas Harry, o paprasti vaikinai tokių staigmenų nedaro!- paklaikusi pasakiau.- Tu net nežinai, gal aš bijau aukščio!
- Viskas gerai, aš būsiu su tavimi ir mes šoksim kartu,- pasakė jis. Mes sedėjome lėktuve, kuris kilo į milžinišką aukštį, supratau tai, nes visi pastatai iš viršaus atrodė kaip kruopelės. Aš šoksiu parašiutu. Aš. Šoksiu. Su. Parašiutu. Išprotėjai, Viki.
- O tu bent esi šokęs?- paklausiau.
- Tai aišku, tai mano mėgiama pramoga,- linksmai pasakė jis.
Instruktorius liepė ruoštis iki šuolio likus penkioms minutėms. Jutau, kad man prasideda panikos priepuolis.
- Gal geriau nereikia, Harry? Aš liksiu čia, o tu šok.- pabandžiau išsisukti.
- Na jau ne, gražuole. Nusiramink, aš būsiu su tavim. Viskas bus gerai, pamatysi.- tarė jis ir prisegė mane diržu.
Pasijaučiau LABAI arti jo. Instruktorius sušuko: „Šokam!“, ir net nespėjusi susivokti pajutau, kad esu ore. Jausmas buvo keistas, lyg plūduriuotum vandenyje. Baimės nebeliko. Su Harry jaučiausi saugesnė negu su bet kuo kitu. Negalėjau į jį pažvelgti, bet jaučiau, kad jis laimingas. Mes kritome ore, ir staiga pajutau, kad esu traukiama į viršų. Išsiskleidė parašiutas. Dabar mes skridome. Skridome lyg paukščiai. Aš grožėjausi vaizdu. Po kiek laiko, kai namai pradėjo artėti, aš supratau, kad jį myliu. Tikrai myliu. Dabar supratau tą citatą, perskaitytą knygoje “Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos”. Ten Heizelė sakė: “ I fall in love with him the way you fall asleep- slowly, and then all at once”. Būtent tai aš dabar ir jutau. Meilę. Trauką. Ir dar kažką, ko negalėjau atpažinti, tai man buvo svetima.
- Na, tai kaip?- paklausė manęs Harry, kai persirengėme normaliais drabužiais po šuolio.
- Tai buvo kažkas neįtikėtino. Vau. Tikrai nuostabu.- pasakiau.
- Na va, o taip jaudinaisi. Bailiukė.- nusišypsojo man ir pabučiavo į skruostą.- Na, pasiskubink, lekiame į kitą vietą.
- Kur?
- Pamatysi,- neišdavė paslapties Harry.
Po geros valandos atsidūrėme prie kažkokio apleisto pastato. Keista, pamaniau. Kas čia bus? Gal dabar šoksim nuo jo stogo? Harry išlipo, paėmė mane už rankos ir nusivedė pro apgriuvusias duris link laiptų. Ilgai jais lipome. Gal tikrai neklydau dėl stogo? Iš esmės neklydau. Mes ten ir užlipome. Tik vaizdas, kurį pamačiau, mane pribloškė. Negalėjau patikėti.
- Harry..- vos ištariau.- O Dieve, negaliu patikėti...
Taigi dar viena dalis! Tikrai atsiprašau, kad istorijos kėlimas buvo sustabdytas, tačiau be komentarų ji nebus tęsiama. Tikrai nenoriu iš jūsų kažko reikalauti, bet pagalvokit, kad kiekvienos dalies parašymas tikrai užima laiko, tad mainais už jį noriu gauti nuomoooooonių. Tikiuosi, kad patiko, bet ruoškitės, neužilgo viskas apsivers aukštyn kojomis :))
