Taigi, ikeliu ir nauą dalį, tikiuosi, kad skaitysit. Nežinau kodėl, bet matau, kad jūs tiesiog ją perskaitot, o nepaliekat jokių komentarų. Jei žinočiau nuomonę, galėčiau ką nors keisti, bet kol nieko nesakot dedu tai, ką turiu. Tikiuosi greitu metu susilaukti daugiau pasisakymų.
P.S. greitai pradėsiu kelti naują istoriją, temą kaip ir turiu, bus kažkas susiję su bad boys, bet niekaip neišsirenku pačio BAD BOY. Gal padėtumete? Pasiūlykite ką nors. Ir, beje, šita anketa nuo šiol priklauso nebe man vienai, o mums trims, tad jei norėsit ko nors paklausti konkrečiai manęs ar išsakyti nuomonę, rašykit adminei Hazzai.
Padariau, kaip buvo liepta. Greitai įšokau į priekinę automobilio sėdynę ir prisisegiau saugos diržu. Pajutau, jog visa drebu iš baimės. Nesu iš tų, kurias išgąsdina kiekvienas trekštelėjimas, bet galimybė būti išprievartautai neaiškios gatvelės vidury vyro, kuris, beveik garantuoju, nešioja kokį ŽIV ar kažką panašaus, irgi neviliojo, todėl ir pradėjau drebėti. Taip turbūt būna, kai ištinka šokas. Po kiek laiko, jau važiuodama judria Londono gatve, supratau, kad net nepažiūrėjau į savo išgelbėtoją, bet taip pat suvokiau, kad ir jis pats nesiskubina pasidomėti manimi arba bent pažiūrėti ar iš tos baimės mano širdis neiššoko iš krūtinės. Tad prieblandoje pabandžiau įžvelgti, kas jis toks ir staigiai atpažinau tas pačias neklusnias ir vėjo pašiauštas garbanas. O ne! Ir kodėl man taip nesiseka? Harry! Super, geriau tiesiog nebūna.
- Tai... Dėkui už pagalbą,- krenkštelėjusi pasakiau.
- Mhm,- murmtelėjo. Toliau tiesiog tobulai nejauki tyla. Nors man jis ir neptinka ir esu beveik tikra, kad nori manimi pasinaudoti, bet mandagumas buvo tiesiog įaugęs į mano kraują, o be to, jam reikėjo sužinoti, kur mane nuvežti. Taigi įveikiau savo ego ir pabandžiau vėl.
- Taigi.. Kur mes važiuojam?- pabandžiau būti maloni.
- Namo,- striukai ištarė.
- Kaip tai namo, jei tu net nežinai, kur gyvenu?- pakėliau antakius.
- Namo. Pas mane.- vėl trumpai ir šiurkščiai pasakė.
- Ei, ei, ei!! Taip nieko nebus. Arba veži mane namo arba paleidi čia ir aš grišiu pati, bet pas tave tikrai nevažiuosiu.- jau susierzinusi pasakiau. Ir kodėl prie jo tampu irzli?- Nuo vieno priekabiautojo ant kito.- sau pasakiau.
- Ką tu pasakei?- staigiai atsisuko.- Manai, kad aš toks kaip tas.. menkysta?
- Na, paprastai vaikinas merginos nesiveža į savo namus be jos pačios leidimo,- ramiai pasakiau.
- Aš galvojau taip padaryti, nes maniau, jog esi mirtinai išsigandusi, bet, akivaizdu, kad net išgąstis nepakeitė tavo „žavios“ asmenybės,- pabaigoje jo balsas tapo sarkastiškas.
- Ne, man viskas gerai ir aš privalau grįžti namo, taip kad vežk mane ten,- pasakiau adresą.
- Gerai.
Ir vėl nejauki tyla. Kai jis suvedė adresą į GPS, pamačiau, kad kelionė truks 40 minučių. Ką aš jam pasakysiu? Aš jo nemėgstu ir manau, kad jis taip pat keičia savo nuomonę apie mane. Keista, bet dabartinė jo nuotaika man patinka. Ir išvis, toks piktai susirūpinęs jis gana žavus.. Ne! Net nemąstyk apie tai! Žavus? Pamiršk. Jokių simpatijų, o ypač tokių, kuriems tiesiog ant kaktos parašyta: „Vis tiek viskas baigiasi po vienos nakties“. Taigi, niekieno neklausdama įjungiau radiją, vis bus linksmiau. Pradėjo groti man niekada negirdėtą dainą.
- Gali perjungt?- piktai paklausė.
- O kas? Nepatinka daina?- atsakiau.
