Žodžiu, pradedu savo istorijų kėlimą į čia. Šita nėra kažkuo ypatinga, bet ji mano pirmoji, kurią esu parašius, tad pasidalinsiu. Nors ir prisvilęs, bet vis tiek blynas. Kitos, kurias kelsiu, bent mano manymu, yra šiek tiek kitokios. Na nežinau, čia aišku irgi pagal kiekvieno skonį. Malonaus skaitymo!
Šalta. Man tikrai baisiai šalta- tai buvo vienintelė mintis, kuri sukosi mano galvoje, kol važiavau autobusu šlapiomis Londono gatvėmis. Tie, kurie galvoja, kad Londone žiema tokia, kokią rodo per filmus- lengvos striukės, paprasti aulinukai ir dekoratyvinės pirštinės tik dėl stiliaus- klystate. Ji būna baisi- šalta, drėgna, lietinga, žodžiu, siaubas. Tačiau kokį kitą pasirinkimą turiu, jei vienintelė vieta, kurioje gavau darbą, yra nedidelė maždaug 90-tųjų stiliaus kavinukė pasislėpusi už kelių gatvelių nuo Big Ben‘o? Ogi jokio, išskyrus beveik valandą važiuoti nuo Hounslow, rajono, kuriame gyvenu. Taigi, o dabar greičiausiai svarstote, kodėl 18 metų paauglė nesišlaisto po klubus, nesiruošia stoti į universitetą ir negyvena palaido gyvenimo iki tos minutės, kai sutiks savo princą ant balto žirgo? Cha. Tokia mano svajonė, bet ne realybė. Realybė skaudesnė, pilkesnė, niūresnė. Prieš pusę metų, būtent tuo metu, kai turėjau laikyti koledžo baigiamuosius, mano tėvai pakliuvo į avariją. Atrodo menkniekis, tėtis tiesiog nespėjo sustoti, kai netikėtai į kelią išbėgo briedis. Tėtis išsikapstė, o mama ne. Negalvokit, ji nemirė, bet aš pratinuosi prie tos minties, jog tai tik laiko klausimas. Ji komoje visus šiuos pragariškus šešis mėnesius. Po to, kai gydytojai pranešė liūdną diagnozę, tėčiui prasidėjo depresija. Ne tokia, kad grįštų ramstydamas visas namų sienas, bet tokia, kad metė darbą, metė savo šeimą, metė mane ir brolį. Taip, be kita ko, aš dar turiu rūpintis ir savo mažuoju broliuku Tomu, kuriam viso labo tik aštuoneri metai. Tai dar viena priežastis, kodėl išmečiau iš galvos visas karjeros svajones. Juk negaliu palikti jo vieno, be to, reikia išlaikyti ir namą, kuriame gyvename. Tad net pasitraukimas iš gyvenimo nebūtų optimalus ir logiškas sprendimas, nes tada sugriūtų ir tos menkos mano jėgomis bandomos išsaugoti šeimos vertybės. Šia gaida ir baigsiu visus verkšlenimus, gailestis man nepadės išgyventi ir išlaikyti šeimos. Išlipau stotelėje, esančioje kitoje gatvės pusėje nuo kavinukės, kurioje dirbu. Ji mano vienintelis prasiblaškymas. Smagu bendrauti su klientais ir darbuotojais, kurie nežino mano praeities ir nesmerkia manęs už priimtus sprendimus gyvenime. Nors ne, vis dėlto kai kurie darbuotojai žino viską. Tai mano geriausi draugai Ana ir Džonis. Ana, kaip ir aš, yra padavėja. Ji studijuoja universitete, bet nenori prašyti tėvų pinigų už bendrabučio nuomą, tad pusę etato dirba čia. O Džonis... na, su juo kebliau. Jo praeitis buvo tamsi ir duobėta, kažkas jam nutiko, bet niekas nežino kas. Jis tai slepia, o mes labai ir neklausiam. Žinau tik tiek, kad tai nutiko dėl jo orientacijos. Taip, jis gėjus. Na ir kas. Juk vis tiek žmogus, o be to, greičiausiai pats nuostabiausias ir rūpestingiausias iš visų mano sutiktų pažįstamų. Įžengiau į kavinukę pro darbuotojams skirtą įėjimą ir persirengiau padavėjos uniforma. Paprasta balta palaidinė, juodi džinsai ir bateliai, nieko ypatingo. Pro virtuvės langelį pamačiau, kad dar nėra nei Anos nei Džonio, ant baro kėdės sėdejo tik senasis Timas, šios kavinės savininkas. Visai mielas žmogelis. Nuėjau prie jo ir atsisėdau šalia.
- Ko šiandien tokios blogos nuotaikos, Timai?- paklausiau.
- Viskas gerai, Viki, tiesiog matau, jog ši kavinė, mano antri namai, skaičiuoja savo paskutines dieneles. Nesurenkam nei tiek pinigų, kiek reikia, nei pritraukiam pakankamai lankytojų.- nusiminęs prisipažino.
- Nesijaudink, Timai, viskas susitvarkys.- apglėbiau jį per pečius.- Mes ką nors sugalvosim, visada sugalvojam.
- Tikiuosi, Viki, tikiuosi. Beje, šiandien ateina santechnikai tvarkyti vamzdyno, užsidarysim keliom valandom ankščiau, tai darbą baigsi apie pietus.
