XI dalis
- Tavo.. tėtis Viki,- vis ištarė Sofija.
- Ką? Mano tėtis ką?
- Atsiprašau, ar jūs būsite Victoria Clemente, Edgaro Clementės duktė?- prie manęs prisistatė kažkoks policininkas.
- Taip, bet kas nutiko mano tėčiui?- kodėl man niekas nieko nepasako?
- Prašau sekti paskui mane.- kai priėjome prie mano namo durų, policininkas pridūrė.- Įspėju, jus gali ištikti nemenkas šokas, bet pasistenkit nusiraminti.
Įžengiau paskui policininką. Iškart sustingau. Visi namai buvo pilni kraujo. Nutaškytos sienos, kilimai, daiktai. Giliai įkvėpiau. Jau žinojau, kas manęs laukia. Nusekiau į virtuvę. Čia kraujo buvo dar daugiau. Telkšojo ištisi klanai. Priėjau arčiau. Už didžiulio stalo pamačiau gulintį tėtį. Savo tėtį. Jo riešai buvo perpjauti, jis nekvėpavo. Mano tėtis mirė. Mirė. Šis žodis įstrigo man į galvą. Aplink jį zujo daugybė žmonių, fotografavo ir ėmė mėginius įvairiems tyrimams. Bet aš nemačiau nieko, tik jį. Tą, kuris mane rytais vesdavo į mokyklą, tą, kuris vakarais sekdavo pasakas, kuris pastatė gražias supynes mūsų užpakaliniame kieme, kuris sekmadieniais kepdavo blynus su bananais. Tą, kuriam skyriau baisius paskutinius žodžius. Viskas. Jo nebėra. Ir niekada nebus. Pabaiga.
- Panele, ar jums viskas gerai?- paklausė tas pat policininkas.- Gal atnešti vandens ar eime prisėsti?
- Ne, man viskas gerai,- pati nustebau kaip tvirtai skambėjo mano balsas. Šaltai, lyg svetimas.- Gal žinote, kas nutiko?
- Iš pradžių įtarėme žmogžudystę, pakvietėme detekyvus, bet apieškoję namus radome jo kambaryje laišką. Jis adresuotas jums.- ištiesė kažkokį voką.- Jums reikia privatumo ar dar per sunku jį skaityti?
- Ne, likite čia,- pasakiau ir išimiau laišką. Jis buvo trumpas. Pradėjau skaityti:
„ Brangi Victoria,
Jei skaitai šį laišką, vadinasi, aš pasiryžau ir padariau tai, ką jau seniai galvojau padaryti. Žinau, tu manęs nekęsi už tokį mano poelgį ir aš tave visiškai suprantu, bet kitaip pasielgti negaliu. Nematau prasmės gyventi be tavo mamos. Nematau gyvenimo, nematau nieko. Tu jau esi suaugusi, sugebi prižiūrėti ir brolį, tad jam manęs tikrai nereikės. Prašau manęs nesmerkti, tai mano pasirinkimas. Taip tikiuosi dar greičiau išvysti tavo mamą. Nieko nerašau Tomui, nenoriu, kad tokiame amžiuje jį tai taip paveiktų. Nesakyk jam, ką aš padariau, palauk kol suaugs ir sugebės suprasti. Perduok jam, kad labai jį mylėjau ir visada mylėsiu, taip pat kaip ir tave. Saugosiu jus nuo visko, kas bloga, stebėdamas iš aukštai. Myliu jus abu, maldauju atleidimo.
Tėtis“
Tai buvo viskas. Viską, ką norėjo man, tiksliau mums pasakyti, jis sutalpino į pusę puslapio.
- Panele, mums reikės šio laiško. Kaip savižudybės įrodymo. Ar galime jį pasiimti? Po tyrimo jį jums gražinsime.- švelniai pasakė policininkas.
- Prašau, imkite, jame jis nepasakė nieko, kas būtų svarbu ar teisinga.- be jausmų ištariau.
- Be to, turime dar vieną naujieną. Ši žinia jus gali dar labiau sukrėsti.- jis nuvedė mane prie namų telfono. Įjungė atsakiklį. Išgirdau gygdytojo Hoklio, gydančio mano mamą, balsą.
- Laba diena, panele Clemente. Noriu pranešti jums džiugią žinią. Manome, kad jūsų mama pradeda atsigauti iš komos. Nors ji dar nepabudo, bet gyvybiniai rodikliai rodo, kad jos smegenys pradeda reaguoti į įvairius aplinkos dirgiklius. Kai tik išgirsite šią žinutę, perskambinkite. Būtų smagu, jei prabudusi ji išvystų jūsų ir jūsų mažojo broliuko veidus.- žinutė baigėsi.
