- Jis... Jis...- su liūdesiu žvelgė Harry į mane. Dieve, dar niekada nemačiau jo tokio pasimetusio. Kas nutiko? Tiksliau, kas dar blogesnio galėjo nutikti?
- Harry, sakyk, kas nutiko. Dabar.- griežtai pasakiau.
- Jį išsivežė. Socialinė rūpyba ar kažkas panašaus jį pasiėmė su savimi. Man taip gaila, Viki. Aš bandžiau jiems sukliudyti, bet tavo mama vis dar ligoninėj, o tėtis...- jis neužbaigė sakinio.
- O Dieve! Kas dabar bus? Jis dar per mažas, jis mirtinai išsigandęs, jam reikia manęs! Aš turiu ten važiuoti!- mano akyse vėl aptemo, bet pasistengiau išlikti sąmoninga. Privalau tokia būti. Dėl Tomo.
- Ššššš.. Nusiramink. Šiandien pas jį nepakliūsi, jau vėlu, o be to tokie dalykai per naktį neišsispręs. Viskas bus gerai. Aš tau padėsiu. Mes jį sugražinsime namo.- raminamai tarė Harry.- Dabar tau reikia pamatyti mamą, o vėliau važiuosime namo. Tau reikia pailsėti.
- Nežinau... Nežinau, ką daryti... Viskas užgriuvo taip iš karto.. Tėtis, mama, o dabar ir Tomas... Aš negaliu, aš neišlaikysiu...- akyse pradėjo kauptis ašaros.- Ir išvis, aš negaliu net pagalvoti apie Tomą. Juk jis ką tik prarado tėtį, o aš nieko negaliu padaryti. Aš turiu būti šalia jo. Reikia rasti būdą jį iš ten pasiimti, kuo greičiau.
- Gerai, mažute, aš pasidomėsiu tuo. O dabar eik pas mamą, jai tavęs taip pat reikia,- pasakė jis.
- Gerai, aš neužtruksiu ilgai, po to važiuosim tiesiai pas Tomą. Ir man nesvarbu, kad iš to nebus jokios naudos,- jam nespėjus paprieštarauti pasakiau. Juk aš esu jam artimiausias ir šiuo metu veiksnus žmogus. Negaliu nieko nedaryti. Nusisukusi nuo Harry, pravėriau palatos duris. Po tiek laiko išvydau mamą. Jos gražias akis. Jos šypseną, kai mane išvydo. Uždariau iš paskos duris ir pradėjau artėti prie lovos. Akyse pradėjo kauptis ašaros. Negalėjau jų suvaldyti. Nenorėjau jų suvaldyti. Jaučiau, kad noriu jai pasakyti viską. Apie tėtį, apie Tomą, apie save... Bet negalėjau. Nenoriu, kad ji vėl pradingtų. Nenoriu, kad ji kankintųsi, ypač dabar. Tad nutaisiau laimingą, be galo laimingą veidą ir išstūmiau iš galvos visas problemas.
- Mama... Kaip aš tavęs..- pradėjau sakyti, bet ji mane nutraukė.
- Šššš.. Nieko nesakyk. Leisk į tave pasižiūrėti,- užkimusiu, beveik šnabždančiu balsu pasakė ji. Aš užtilau. Žiūrėjau į ją, o ji žiūrėjo į mane. Abi verkėm. Bijojau ją apkabinti, nes aplink buvo prikaišiota daug įvairios medicinės technikos, tad tiesiog paėmiau jos ranką ir suspaudžiau. Ji atsakė tuo pačiu. Kurį laiką taip ir sedėjome. Tiesiog džiaugėmės. Džiaugsmas buvo toks stiprus, kad užgniaužė viską. Negalėjau nepagalvoti, kad Dievas, jei jis toks yra, iš tiesų manęs pasigailėjo. Atėmė tėtį, bet grąžino mamą. Vienu metu galvoje šmėstelėjo mintis, kad jau geriau mama, nei tėtis. Bet išmečiau tai iš galvos. Tai nenormalu, Viki. Jis-tavo tėvas. Nesvarbu koks, bet jis buvo tavo tėvas.
- Tai... Kaip jautiesi?- paklausiau.
- Viskas gerai. Viskas gerai, kai tu esi šalia. Iš pradžių visko buvo tiek daug, ypač kai gydytojai papasakojo apie komos trukmę, bet dabar jaučiuosi geriau. Negaliu patikėti, kad palikau tave, Tomą, jūsų tėtį vienus. Aš labai atsiprašau,- lūžinėjančiu balsu pasakė.
- Ne, mama, neatsiprašinėk. Tai ne tavo kaltė. Man viskas gerai. Mes tai išgyvenom. Dabar svarbiausia esi tu. Tau reikia kuo greičiau atsistoti ant kojų,- vis dar verkdama pasakiau.
- Taip, žinau tai. O kur Tomas? Kur tėtis?- ji paklausė. O Dieve, ką man jai atsakyti?
- Tomas.. Na, jis miega. Aš nenorėjau jo žadinti, kai sužinojau naujienas, o tėtis... jis... jis atvyks vėliau.. Jam šokas, jis nesitikėjo, kad tu... Na, žinai, kad tau pagerės,- neaiškiai sumurmėjau.
