Jaučiausi keistai. Net labai keistai. Sėdėjau „Starbucks“, gėriau skanią karamelinę machiatto ir stebėjau gatvėje skubančius žmones. Paprastai tokiu metu būdavau darbe, bet štai, jau antra diena iš eilės, kai į jį nenueinu. Pasirodo, Ana susitarė ir dėl mano laisvadienių. Apsileidai Viki, apsileidai, pasakiau sau ir tuo pat metu išvydau per gatvę bėgant Aną. Ji tikrai yra labai graži mergina, todėl niekaip nesuprantu, kodėl neturi vaikino. Visuomet pasitempusi, gražiai apsirengusi, nemėgsta dažytis, bet kad jai ir nereikia, tačiau to vienintelio vis nesuranda. Gal pati nenori? Nežinau, bet nekamantinėju, nes jei pradėčiau, tektų atsiverti ir man. O ką pasakyčiau? Kad neturiu vaikino, nes visi pabėgtų vos supratę, kiek problemų ir be to vienintelio, aš turiu? Gal nereikia.
- Sveika, vėluoji,- apsikabinusi ją pasakiau.
- Atleisk, bet ruošiuosi atsiskaitymui, todėl stengiausi ryte išmokti viską, nes rytoj tikrai abejoju, kad galėsiu,- valiūkiškai nusišypsojo ji.
- Gerai, tai koks planas?
- Ilgas ir gauruotas. Daug parduotuvių, daug drabužių, dar daugiau makiažo ir į trasą!- šuktelėjo.
- Košmaras,-po nosimi sušnabždėjau.- Tai puiku, eime.- pasakiau garsiai.
Žinote tą jausmą, kai daug prisivalgai ir atrodo, viską išvemsi, jei kas pasiūlys bent saldainį? Aš tai ne, bet manau, kad jaučiausi panašiai po keturias valandas trukusio apsipirkinėjimo, kurio metu išsimatavau tikriausiai pusę visų ten kabančių drabužių, tada dar prakentėjau, kol Ana rinkosi, kuris drabužių derinys turi būti tas vienintelis, tada dar valanda jos bendrabučio kambaryje, kol ji mane padažė ir persirengė pati ir dar pusvalandis, kol atvykome į tą klubą. Prisipažinsiu, jau tada buvau taip pavargusi, kad nenorėjau nieko, tik atsigulti į minkštą lovą ir ilgai ilgai miegoti. Bet deja, taip nenutiko ir mes atsidūrėme prie nelabai išskirtinai atrodančio pastato į kurį nemanau, kad kelčiau koją, jei mano metinės pajamos viršytų kokius 10 tūkst. svarų sterlingų. Bet ėjau, kur mane vedė Ana, kol, aplenkusi didžiulę eilę žmonių, atsidūrėme priešais apsauginį.
- Bertai, sveikas, drauguži. Tai viskas kaip sutarėm?- gundančiai paklausė Ana.
- Jei laikaisi susitarimo, tada taip,- atsakė apsauginis.
- Viskas galioja,- ramiai tarė ji,- rytoj vakare „El Pesto“.
- Puiku, prašau praeiti,- pasakė jis taip, lyg šio pokalbio išvis nebūtų buvę.
Vos įžengėme į vidų, mus pasitiko tranki muzika ir pagal ritmą judančių kūnų krūva. Nekreipdama į tai dėmesio, patraukiau Aną už rankos ir nusitempiau į kampą.
- Ką visa tai reiškia? Ką tu jam pažadėjai už įėjimą?- piktai paklausiau.
- Nusiramink, Viki. Jis jau seniai man simpatizuoja, aš tiesiog sutikau su juo pavakarieniauti. Patikėk, pigiai atsiėjo, nes šiaip įėjimas paprastam žemės gyventojui yra tiesiog neįkainojamas. O dabar baik burbėt ir eik linksmintis. Susitiksim vėliau prie baro,- tarė ji ir nulėkė į aikštelę šokti.
Nuėjau prie baro. Niekada nemėgau ir nemokėjau šokti. Nuotaikos linksmintis nebeturėjau, buvau per daug pavargusi. Jaučiau, kad man čia ne vieta. Aš negaliu apsimesti tokia, kaip visi, nes tokia tiesiog nesu. Atsisėdusi užsisakiau margaritą ir vienu užsivertimu išgėriau. Nežinau kodėl, bet buvau nusivylusi. Po kelių minučių prie manęs prisistatė kažkoks vyras.
- Gal galėčiau pavaišinti jus gėrimu?- paklausė jis.
- Gal ir galė...- mane pertraukė Ana.
- Ne, eik velniop Robertai, ji su manim,- piktai atsikirto, tada pažvelgė į mane.- Tavęs nei sekundei negalima palikti vienos ar ne? Šitas,- pasišlykštėjusi parodė į Robertą,- yra didžiausias mergišius visame Londone, jei supranti ką turiu omeny. Niekada, jokiomis aplinkybėmis neprasidėk su juo. Girdi? Alio, Viki?
- Taip, taip, supratau, negalima su juo prasidėti,- nežiūrėdama į ją pasakiau, nes mano akis užkliuvo už ką tik į klubą įėjusio vaikino veido. Aš jį pažįstu. Tai tas pats, kuris man davė savo numerį. Tas pats iš „One Direction“ grupės. Tik dabar pastebėjau, kad jis atėjo ne vienas, o kartu su dar keturiais vaikinais.
- Otudievešventassuvisaisšvenčiausiais!!! Ar matai, kas ką tik atėjo?- suklykė Ana.- One Direction! O Dieve, bėgu į aikštelę, gal pakvies šokti, o tu saugokis,- ir nubėgo.
Pasisukau taip, kad vaikinas manęs nepastebėtų, nenorėjau su juo kalbėti. Bet, ką aš kvailinu, jis tikrai manęs neprisimins, tai tikriausiai vienas iš būdų pažeminti merginas, kai žino, kad gali gauti bet kurią. Gėriau dar vieną margaritą, kai išgirdau tą balsą.
- Man brendžio su kola,- pasakė. Aš nusukau akis ir apsimečiau, kad esu susidomėjusi plakatu ant sienos.- Taigi, gražuole, bandai nuo manęs pasislėpti? Ar galvojai, kad tavęs neprisiminsiu? Tiesa, atrodai kitaip su tuo visu makiažu, bet atpažinau. Nepaskambinai man, o vien jau tai keista. Tūkstančiai merginų nužudytų už mano telefono numerį, o aš tau jį daviau už ačiū, bet tu vis tiek nepaskambinai. Įdomu.
- Čia tavo būdas kabinti paneles? Šiek tiek keista apsimesti pasaulio bamba, nemanai, kad tai žemina merginos savivertę?- sarkastiškai paklausiau.
- Man nereikia kabinti panelių, jos pačios man kariasi ant kaklo,- su koketiška šypsenėle atsakė.
- Na, o va čia turėsiu tave nuvilti. Aš- ne tavo fanė, ar gerbėja, ar kaip ten jas vadinat, taip kad man nusispjaut, kas kur kariasi ant tavęs, manęs tu nedomini.
- O, kam iškart taip žiauriai. Juk aš tik pasilabinau ir mandagiai paflirtavau,- suglumo jis.
- Pirma- flirtas nevykęs, tobulink taktiką, o antra- nematau nei vienos priežasties, kodėl turėtum su manim kalbėtis. Juk, kaip pats sakei, tavęs nori visos, tad kodėl patraukė tokia vidutiniokė kaip aš?- paklausiau.
- Nes tu manęs nenori, tas mane ir žavi. Tu matai mane, o ne mano grupę, dainas, ar sceninį įvaizdį. Aš esu įpratęs, kad visos merginos mane vaikytųsi, o štai tu čia stėdi tokiu šaltu veidu ir net nebandai manęs suvilioti. Tai keista arba tu esi gera aktorė.
- Ak, tai gal aš dar ir dviveidė? Puiku, gal ties tuo ir baikim. Man jau laikas eiti, o tau laikas ieškoti tų, kurios tavęs nesivaiko ar vaikosi, nesvarbu. Turiu susirasti draugę, atsiprašau,- atsistojau ir nuėjau.
Šmikis, pamaniau. O aš dar galvojau, kad jis malonus ir nepasikėlęs dainininkas. Cha. Kas per pirmą pasimatymą aiškina merginai apie savo populiarumą ir kaip visas pasaulis jo trokšta? Fantastika. Matau, kokius liurbius sugebu pritraukti. Bet kur pasidėjo Ana? Jau tris kartus apėjau visą klubą, o jos nei kvapo. Nejau išvažiavo ir mane paliko? Dar geriau. Išėjau į lauką, pamaniau, kad gal ji su kuo šnekasi arba tiesiog pavargo nuo triukšmo. Pasukau link skersgatvio ir staigiai sustojau. Išgirdau dejonę, tiksliau nesibaigiantį malonumo atodūsį. Ir, jei neklystu, jis priklausė Anai. O Dieve! Ji?! Bet su kuo? Kaip tikras seklys morka, akies krašteliu bandžiau pamatyt, kas ten vyksta. Taip, ten tikrai Ana, o su ja… ne, ne, ne, ne, negali būti. Ten vienas iš tų keturių vaikinų, kurie atėjo su Harry. Turiu kuo greičiau iš čia dingti, kai išeisiu, parašysiu žinutę Anai, kad manęs neieškotų, bet manau, kad ir neieškos. Pasukau į kitą pusę ir pradėjau eiti link pagrindinės gatvės. Išsikviesiu taksi, juk jau ir šiaip šiandien išleidau daug pinigų, kas tie papildomi dvidešimt svarų. Bet po kiek laiko mano dėmesį patraukė šešėlis, artėjantis prie manęs. Mačiau jį eidama ir jis vis didėjo, vadinasi mane kažkas vijosi. Persigandusi pažvelgiau per petį. Tai buvo kažkoks vyras. Matytas vyras. O dieve, ten buvo Robertas!! Paklaikusi pagreitinau žingsnį, o galiausiai pradėjau bėgti, bet supratau, kad jis mane vejasi. Bėgau link pagrindinės gatvės, tikėdamasi, kad kas nors padės, kai išgirdau cypiant automobilio stabdžius. Juodo automobilio durelės atsidarė ir rimtas balsas sušuko:
- Greičiau lipk!
Prašau nuomonių, pasisakykit!
