- Su gimimo diena, su gimimo diena, su gimimo, su gimimo, su gimimo diena!- sudainavau, kai pamačiau laiptais besileidžiantį Tomą. Net ir po to keisto susitikimo su tuo Harry spėjau nueiti į antikvarinę parduotuvėlę, nupirkti ten gražų medalioną ant kurio buvo išgraviruota „ Forever family“, užsukti į žaislų parduotuvę ir paimti didelį Lego rinkinį ir dar užbėgti į kepyklą ir nupirkti jo mėgiamiausią tortą su braškėmis.
- O Dieve, Viki, ačiū!!- priėjęs Tomas mane apsikabino ir pasiėmė dovanas.- Kaip norėjau tokio Lego!
- Nėr už ką brangusis, šiandien viskas tik tau. Ta proga aš net pasiėmiau laisvadienį, tad visą dieną būsim kartu, nueisim į kiną ar dar kur.
- Puiku! Lekiu ruoštis,- pakštelėjo į skruostą Tomas ir užlėkė laiptais į viršų. Aš nusisukau ir jau planavau eiti šiek tiek apsitvarkyti, kol nusileis broliukas, kai išgirdau sunkius žingsnius.
- Kodėl toks triukšmas?- paklausė tėtis.- Kai kurie žmonės nori pailsėti.
- Tėti, šiandien Tomo gimtadienis, mes planuojam išeiti, be to, jau po dešimtos. Nejaugi nesiruoši pasveikinti savo sūnaus su gimtadieniu?- paklausiau.
- Aš.. Taip.. Reikės.. Einu atgal į kambarį.- pratarė.
- Tėti,- sušukau pavymui.- Kiek dar laiko reikės? Kiek dar laiko reikės, kad suvoktum, jog laikas judėti į priekį, kad viskas, kas buvo įmanoma, jau padaryta? Kada grįši į gyvenimą? Kiek laiko tau reikia, kad prisimintum, jog esi tėtis ir kad aš nesu tarnaitė ar auklė?- nesusivaldžiusi tėškiau. Jis lėtai atsisuko ir pažvelgė į mane.
- Amžinybės,- tiek teištarė ir, užlipęs laiptais, garsiai trenkė kambario duris. Po kelių minučių atlėkė Tomas.
- Ar viskas gerai? Jūs susipykot?- persigandęs paklausė.
- Ne, viskas gerai, eime.- pasakiau. Tomas kaip pakvaišęs bijo neįtikti tėčiui, jis vis galvoja, kad tai, kas atsitiko, yra ištaisoma ir kad tėčiui pagerės. Nežinau nei kaip, nei kada turėčiau jam pasakyti, kad niekas nepasikeis. Niekada.
Apskritai gerai praleidom laiką. Pabuvom kine, papietavom picerijoje, nuvykom į atrakcionų parką. Buvo smagu. Grižusi namo paguldžiau po dienos įvykių išvargusi Tomą ir nuėjau iš apačios pasiimti telefono, kuri buvau užmršusi. Atsirakinusi išvydau 10 praleistų skambučių nuo Anos. Ko jai prireikė? Perskambinau.
- Sveika, kas nutiko?- paklausiau.
- Tu nepatikėsi, ką mes rytoj veiksime,- rimtu, paslaptingu balsu pasakė.
- Mes? O ką mes turėtume veikti?- nustebau. Nors ir sakiau, kad Ana mano geriausia draugė, sąvoka „geriausia“ suprantu kitaip, nei dauguma. Mano santykiai su ja palaikomi tik darbe, po jo ji susitinka su savo universiteto draugais, o aš su..niekuo. Neturiu draugams nei laiko, nei noro, nes visuomet būnu pavargusi.
- Taip, Victoria, mes. Ko taip nustebai? Ką, aš tau nedraugė?- nusijuokė.- Pamaniau, kad kadangi draugų neturi, o tavo paniurimas virsta liga, tau reikia terapijos. Ir aš tau ją suteiksiu. Rytoj vakare keliausim į klubą!- džiaugsmingai ištarė.
- Į klubą? Ana, juk pati žinai, aš neturiu nei laiko, nei noro, juk namie daug darbo ir dar Tom...- nespėjau užbaigti sakinio, nes ji mane pertraukė.
- Taip, taip, taip, tu labai užsiėmusi ir taip toliau ir taip toliau. Klausyk, aš viskuo pasirūpinau. Tomą prižiūrės Džonis, jis ryt turi laisvadienį. Tu nuo vidurdienio būsi su manim, nes garantuoju, kad net neturi tinkamų drabužių, o mes eisim į labai gerą klubą,- tarė ji.
- Dėl Tomo tarkim, kad sutinku, nors nesutinku, bet kas čia per klubas?- paklausiau.
- Toks, į kurį nepasididžiuoja atvykti ir pačios didžiausios garsenybės, pamatysi, tau patiks. Aš pasirūpinau, kad mus praleistų, pažįstu apsauginį. Atsakymo „ne“ nepriėmu,- su džiaugsmu pasakė.
- Ana, aš nežinau..- ji nenustojo manęs įtikinėti.- Gerai, gerai, eisiu į tą prakeiktą klubą, tik nezyzk taip.
- Valio! Susitinkam ryt, lygiai trečią prie „Starbucks“ Oxfordo gatvėj.- pasakė ir padėjo ragelį.
Puiku, Viki, tiesiog puiku. Klubas? O kas toliau- pasimatymas? Net pati nusijuokiau iš savo samojų. Na, bet gal Ana ir teisi, prasibalškymas praverstų. Iki pat vėlyvo vakaro tvarkiausi, kad neliktų namų ruošos darbų rytojui, o atsigulusi mąsčiau, ką dabar pasakytų mama. Tikriausiai nusijuoktų iš mano pastangų išvengti klubo. Ji žino, kaip nemėgstu vakarėlių. Nors ne, ji greičiausiai liūdėtų, kad mano gyvenimas dabar yra toks- ta pati baisi rutina- ir kad pasenau, o gal tiksliau subrendau, anksčiau laiko. Apie tai galvodama pamažu nugrimzdau į miegą.
