Ailas

8.

- Atsiprašau, norėčiau dar vieno puodelio arbatos, - Sofija, vos įžengusi pro duris, išgirdo jau pažįstamą balsą.

Užsisakiusi kavos apsižvalgė. Apsidairiusi po patalpą atkreipė dėmesį į jaukios kavinės kampe šalia lango sėdintį Lokį. Vaikinas suvenyriniu tušinuku kažką perrašinėjo į sąsiuvinį, ant šalia stovinčios kėdės atkaltės ramiai kabojo kaubojiška skrybėlė. Ant stalo, šalia keletos knygų bei iš daugybės sulamdytų popierių, sumestų krūvon, iškilusio už patį jaunuolį aukštesnio kupsto, stovėjo ir gal septyniolika tuščių arbatos puodelių. Jaunuolis neleido padavėjai nurinkti indų, tikino norintis vizualiai matyti, kiek litrų arbatos jau yra jo organizme. Mintyse Sofija nusistebėjo, kodėl vaikinas jos vis dar laukė. Lokis, lyg pajutęs nustebusios merginos žvilgsnį, kilstelėjo galvą aukštyn bei apsidairė aplink. Priešingoje patalpos pusėje pastebėjęs Sofiją, plačiai išsišiepė bei pamojavo.

- Maniau, lauksi manęs per pietus? - paklausė prie dviviečio stalo priartėjusi panelė.

- Tu šiek tiek vėluoji, bet nieko tokio, tai tik keturios, beveik penkios valandos, - dar plačiau išsiviepė Lokis, žvilgtelėjęs į laikrodį, užsegtą ant riešo. - Kol laukiau tavęs, pradėjau rinkti informaciją.

Įtartinai ramus vaikinas sukėlė dar daugiau abejonių Sofijos galvoje. Sukryžiavusi rankas ant krūtinės, galvą šiek tiek pakreipusi į šoną mergina prisimerkusi žiūrėjo į Lokį. Stengėsi įžvelgti, ką jis galėtų slėpti, nuspėti jaunuolio kėslus, tačiau nepavyko. Naujasis bendraklasis buvo tik draugiškas optimizmo kamuolys, nieko daugiau. Regis, ir pavojaus kelti neturėjo, juk mergina nepastebėjo nieko įtartino. Tik kodėl ją kankino bloga nuojauta, o nuo blondino norėjosi lėkti kuo toliau? Kokia nelaimė slėpėsi šio jaunuolio šešėlyje, jei nuo jo šypsenos Sofijos stuburu bėgiojo šiurpuliukai? 

Kišenėje suvibravęs telefonas nukreipė mintis kitur.

- Jei nemylėčiau, nekęsčiau tavęs! - sugriežė dantimis Sofija. Vaikinas, su kuriuo ji turėjo susitikti, pranešė, kad neateis. O tas, kurio ji norėjo išvengti, spoksojo į Sofiją. - Na ką gi... Jei jau abu esame čia, padirbėkime prie to kvailo projekto.

Pavarčiusi akis mergina atitraukė kėdę ir atsisėdo prieš Lokį. Daugybė pribraukytų popierių patraukė jos dėmesį, regis, jaunuolis iš tiesų stengėsi. Ne itin dailiu raštu stulpeliu surašytos datos buvo sužymėtos skirtingomis spalvomis, skliausteliuose buvo nemažai asmeninių Lokio komentarų. Mergina kilstelėjo lūpų kampučius. Galbūt šis erzinantis klounas nėra toks tobulas kvailio paveikslas, kokio etiketę ji užklijavo jam ant kaktos vos sutikusi? Pastebėjusi, kad porininkas šalia savęs pasistatęs prie kito stalelio turinčią stovėti kėdę, Sofija dar kartą pavartė akis. Laibais pirštais suėmusi sąsiuvinį pradėjo skaityti, ką Lokis pasižymėjo. Tema nebuvo sudėtinga, tačiau vaikinas, akivaizdu, nemėgo vaikščioti lengvai pereinamais takais.

- Tai, kad tema „Karai", nereiškia, jog privalome rašyti apie absoliučiai visus žmonijai žinomus kada nors įvykusius karus... - sunkiai atsiduso Sofija.

- Eime, - mergina, vos pradėjusi skaityti, ką stebėtinai dailiu raštu parašė naujokas, išgirdo griežtą komandą.

- O kaip mano kava, tavo užrašai? - sutrikusi suraukė antakius.

- Nesvarbu, palik juos. Patikėk manimi, istorijos projektas nėra toks svarbus, kokios svarbios yra mudviejų gyvybės.

Lokis susilenkė, alkūnėmis pasirėmė į stalą bei rankomis pridengė išgąsčio iškreiptą veidą. Iš antro pagal dydį šalyje miesto į mažesnį miestelį atvykęs vaikinas nustebo supratęs, kad nuogąstauja ne dėl savęs, o dėl priešais sėdinčios ir didelėmis akimis jį stebinčios merginos. Vaikinas nerimavo dėl niekuo dėtos žaliaakės sveikatos, saugumo, net gyvybės. Jei vyras gali susirinkęs daiktus išeiti iš namų, ten palikdamas merdinčią moterį su mažamečiu vaiku, jis gali viską. Tokiam padugnei nebėra nieko tyro, šviesaus ar neliečiamo - nusprendė jaunuolis.