On tour with One Direction. Really? Is this couldn't be worse than it is?

*13 Skyrius*

Sedėjom kavinėje. Kalbėjom. Viską išsiaiškinom. Bet vistiek jam neatleidau. Dar ne laikas. Kai ateis laikas pranešimų, o dabar tebūnie kaip yra.

- Norite dar kavos?,- paklausė priėmusi padavėja.

- Ne dėkui,- atsisakėme ir padavėja išėjo.

- Na ką? Judam?

- Aha... Esi čia buvęs?

- Tiesą sakant ne.

- Nori paslankioti po miestą?

- Žinai... Puiki mintis,- šyptelėjo,- Einam.

Nusejiau paskui jį. Nuėjome į ledų parduotuvę. Ten ledai labai brangūs, bet girdėjau labai skanūs. Aš pasiėmiau vanilinius su šokoladu ir kokoso drožlėm. O Zayn pasiėmė granatų skonio.

- Mmm...,- pasigardžiuodama numykiau sedėdama prie staliuko,- Nori paragaut?

- O duosi?,- šyptelėjo.

- Be humoro Zayn,- nusijuokiau ir jis kartu,- Imk,- daviau ledų, o tada kai paragavo kone tėškiai jam juos į veidą ir pradėjau isteriškai juoktis.

Manau, kad mus palaikė bepročiais... Tiksliau mane.

- Nejuokinga,- juokėsi Zayn valydamasis veidą, o tada kai visiškai to nesitikėjau jis tėškė savo ledus man į veidą, o tada pradėjau dar labiau juoktis, kad net atėjo mūsų išvaryt! Tik radę progą nesigrežiodami pasileidom bėgti.

Pakeliui sutikom fanių burių... kaip ir visad tiesą sakant. Kur tu čia ramiai pabūsi. Taigi kaip ir sakiau sutikom fanių. O kur fanės ten ir bėdos. Kur bėdos ten ir krosas. Kur krosas ten ir One Direction. Kur One Direction ten ir aš. O kur aš visada atsiras ,,kažkas" kuris sugadins man ar mums dieną.
Taigi... viskas buvo taip... Kai pagaliau atsilplėšėm nuo fanių nusprendėm padaryti pertraukėlę ir nueiti į parduotuvę. Na aišku taip ir padarėm. Nusipirkom atsigert ir nuėjom atgal į parkelį. Atsisėdom po medžiu ir kalbėjome kokią gerą valandą. Tada mano telefonas suvibravo tad pažiūrėjau į pranešimą.

Nuo: Dėdė Si
Kam: Eva
Tema: Kur jūs su Zayn? Jau laikas važiuoti. Paskubėkit. Aš jau išvažiuoju. Iki.

Trumpai ir paprastai. Tikras dėdė Si... Tada jam atrašiau:

Nuo: Eva
Kam: Dėdė Si
Tema: Nesijaudink. Mes jau. Gerai. Ate.

Tada atsisukau į Zayn ir tariau:

- Mums jau laikas. Jau Saimonas išvažiavo.

- Saimonas? Kaip prašmatnu,- nusijuokė ir atsistojęs padėjo man.

- Ha ha ha. Kaip juokinga,- sarkastiškai pasakiau.

Visą kelią ėjom kalbėdami apie visokius dalykėlius kurie patiko vaikystėje ir patinka dabar. Buvo linksma iki kol pasiekėme stovėjimo aikštelę. Mūsų veidai persikreipė tąpačią akimirką kai pamatėme visiškai tuščią stovėjomo aikštelę.

- O kur atobusas?,- pasikasė pakaušį Zayn.

- Zayn... Pasakyk, kad tai kažkoks durnas pokštas. Maldauju,- jau žiūrėjau į jį deja jo išraiška nesikeitė, o tai blogai...

- Bet kaip? Kaip jie galėjo išvažiuoti be mūsų?

- Nežinau.

- Šūdas!,- susiėmė už galvos.

- Tai gal paskambink? Genijus,- prunkštelėjau ir jis kaip žaibas išsitraukė telefoną.

- Alio? Niall? Kur jūs po velnių!?,- pradėjo šnekėt,- Kur!? Negirdžiu! Alio!? Niall!?,- tada padėjo ragelį ir vos tvardėsi kamnors nesmogęs.