On tour with One Direction. Really? Is this couldn't be worse than it is?

*3 Skyrius*

- Taigi. Tokia mano diena.

Liusė sedėjo išsižiojusi.

- Wow! Rimtai?!

- Taip!

- O...?

- Kas?

- Zayn ir Harry? Turiu omeny seni jausmai nesukilo?

- Kokie dar jausmai, Liuse!? Kai jie taip sušiktai su manimi pasielgė?! Vienintelis jausmas kurį jaučiu yra pyktis!

- Gerai... gerai... tik nemušk. Prašau.

Aš nusijuokiau.

- Žinai, kad tu juokinga?

- yap. Todėl ir geriausia,- nusijuokė.

- Žiūrėk.  Mano tėvai ryt išskrenda ir tau laisvadienis. Aš rengiu didžiulį vakarėlį ir tu man padėsi.

- Žiuriu tu vis ieškai bėdų,- nusijuokė,- Ok padėsiu. Dabar varau jau. Bye! Labanakt.

- Bye!

Nuėjau į dušą ir nusipraususi įlipau į lovą. Užsiklojau minkštais patalais ir iškart užmigau.

* Rytas

Savaitgalis! Ir vakarėlis! Mano tėvų nėra ir aš viena namuose! Aaaaa! Šokau iš lovos ir pradėjau ruoštis. Susiruošusi nuskubėjau laiptais žemyn kur manęs laukė garuojanti kava, pusryčiai ir Liusė.

- O kas pabudo taip anksti!?,- suriko Liusė.

- Taigi žinai kokia šiandien diena!?

- Shopping!!!,- abi sušukom ir nusijuokėm.

Prisėdau prie stalo ir staigiai suvalgius pusryčius pašokau.

- Ok reik jau varyt! Pardės laukia!

Su Liuse greit išbėgom ir įsėdusios į mašiną išvažiavom. Pasistatėm mašiną ir nupėdinom į parduotuves. Prisipirkom visko ko reikia ir ko nereikia. Tiesiog visko. Grįžusios namo pradėjom ruoštis vakarėliai. Išsirinkau juodą, trumpą suknelę ir juodus batelius su juoda delninuke.(nuotrauka). Liusė pasirinko laisvesnį stilių: šviesiai mėlynas džinsinis švarkelis, pila maikutė, juodos kelnės ir sporbačiai.(nuotrauka). Kol susiruošėme atėjo vakaras ir žmonės pradėjo rinktis. Tai bus metų vakarėlis. Įpusėjus vakarėliui nulipome ir mes. Su visais pasisveikinau ir nuėjau į virtuvę. Išgėriau kelias taures alkocholio ir pradėjau šokti. Nesuvokiau kaip kažkas sušuko:

- Policija! Bėkit!

Prasidėjo panika. Visi lakstė kaip nesveiki. Jergau. Aš ramiai išėjau į lauką ir kažkas mane pačiupo.

- Paleiskit! Jūs neturit teisės!

Atsisukau ir pamačiau pareigūną.

- Ups?,- patraukiau pečiais.

* Nuovadoje

- Tavo tėvai tūrėtų būti čia už kelių minučių,- tarė pareigūnas padėjęs ragelį.

- Puiku. Dabar gal malonėtumėte atnešti man karšto šokolado?

Pareigūnas pažiūrėjo į mane kai į nesveiką.

- Dabar.

Jis atsistojo ir išėjo atnešti karšto šokolado. Kai jis parėjo atėjo ir mano tėvai. O ne...

* Namuose

- Oi! Panelyte. Dabar tau bus labai blogai!,- rėkė tėtis,- Tau namų areštas du mėnesius!

- Bet...

- Neatsikalbinėk! Eik į savo kambarį!

Jaučiau kaip mano akys sudrėksta. Dar nesu mačiusi tėčio tokio pikto. Niekada. Tikriausiai peržengiau ribą... Ne. Ne aš. O jie! Tai jie mane palieka ir nesirūpina manim! Tai jie nemyli manęs!

- Na ir gerai!,- surėkiau verkdama,- man jūsų nereikia!,- ir nubėgau į savo kambarį.

Užtrenkiau duris ir kritau ant lovos. Po kokio pusvalandžio kažkas padibeldė į duris.

- Eik lauk!

- Čia Liusė.

- Liuse?

- Taip, - ji įėjo į kambarį ir atsisėjo prie manęs.

Aš atsisėdau ir apsikabinusi pradėjau verkti.

- Ššš... viskas bus gerai.

- Tiesiog aš jo taip pasiilgau,- verkiau,- kodėl aš tokia bjauri?

- Ššš... Žinau. Tu nuostabi Eva ir nepaprasta aišku? Ir nedrįsk daugiau apie save taip kalbėti.

- Aha... gerai,- apsiraminau,- žinai ką?

- Ką?

- Tu pati grriausia draugė kurios kas galėtų paprašyti.

- Awww! Ačiū.  Ir tu tikrai neprastesnė.

- Žinau.

-  Gerai. Tai reikia pailsėti. Eik pamiegoti,- tyliai pasakė ir apkamšė.

Ji jau buvo prie durų ir ruošėsi išeiti, kai aš sušnibždėjiau:

- Ačiū, kad esi...

- Visada,- ir durys užsidarė.